Antimotivation

Tyrimai ir visas pasaulis kaip susitarę tvirtina: žmonės labiau ieško ir skaito pozityvias naujienas bei geras žinias. Spėju, kad ten, iš kur visi šie pozityvu mintantys žmonės, tikriausiai nesunku visokius švino sunkumo vaizdus, dalykus ir aplinkybes nuvyti ranka kaip įkyrią musę. But not for me! Not here! Aš nesu nuolat bambanti, besiskundžianti ir beviltiškai kaip mūsų babos į neganda numojanti gyventoja. In fact, su manim žiauriai lengva dirbti, esu nesveikai organizuota, logiška, visada išlaikau ramų balsą ir veidą (nemalonias tiesas taip pat sakau ramiu balsu), žiauriai mėgstu visuomenės progresą ir kai kas nors pasiekia naujų aukštumų, aš nuoširdžiai už tą žmogų pasidžiaugiu. Heck, aš net kai kuriems praeinantiems šunims šypsausi (ne vaikams, tie yra pripratę prie susižavėjimu kupinų žvilgsnių ir veidų, tai aš išlaikau siurprizo elementą. Beje, gal galit nuolat nekalbėti su savo vaikais mažybiniais žodelyčiutukais? Esu tikra, tai lėtina jų verbalinių centrų vystymąsi. Anie yra normalūs žmonės, tai taip su jais ir bendraukit.). Beeet, man pastaruoju metu dėl daug ko nebelaiko nervai!
Ir šįkart tiesos akimirka nebus iš stiliaus srities. Nors užvakar mačiau tris moteris su juodomis pėdkelnėmis ir man vos nesprogo galva, bet taip nutinka kaskart kai pamatau juodas pėdkelnės tarp gegužės ir spalio mėnesių. Get some class, self respect & educate yourselves.


Gyvenimas be pėdkelnių teikia vien privalumus. Tai turėtų būti nebediskutuotina.

Pradėsiu be jokios aiškios loginės sekos, nes nervai trumpi, o rašyti – daug.
1. Žmonės, vaikštantys lyg būtų veikiami nematomo labai nelogiškai judančio magneto, žingsniu priekyje prieš tave. Kai jau bandai aplenkti, jie kaip tyčia visada šauna į tą pačią pusę be priežasties, nors tu darei gana didelį lankstą. Kai  tik pabandai iš kitos pusės, nutinka vėl tas pats. O jeigu šiaip ne taip aplenki, jie kartais krūpteli, nes iki tol neįtarė, kad už nugaros susikaupė pėsčiųjų kamštis, arba vienos nekantrios ant 150 spaudžiančios pėsčiosios. Kaip viena matiekos mokytoja iš suvalkijos sakydavo – lAivas plAukia. Būtent.

2. Atėjus braškių ir trešnių sezonui lauko pardavėjos, siūlančios PARAGAUTI NEPLAUTAS UOGAS. Čia tas pats, kas siūlyti palaižyti šaligatvį po lietaus, nes įgauna malonų žiedaduklių skonį ir šiaip lengviau apsispręsti, kur parkuoti automobilį. Dar kaskart prisimenu tokiais atvejais, kodėl Lietuva tebesėdi gėdingoj sergamumo tuberkulioze statistikoj. Nes nevalos ir tingi. Plyz don’t.

3. Kad jau maisto temą pradėjau – kažkada minėjau, jog pradėjau netoleruoti laktozės. T.y. sužinojau, kad nebegaliu valgyti nieko, kame yra nors ir pati mažiausia sudėtinė dalis iš pieno. Taip atsivėrė liūdni pragaro vartai į nenuovokų kupiną restoranų pasaulį ir padavėjų armiją, manančių, kad svieste tai pf, tikrai nėra nieko iš pieno. O kas tau nuo to būna? Kartais klausia jie. Dūsti? Ne, bet tuoj dusi tu jei dar viską aptarkuosi savo parmezanu (ašarėlę čia braukiu aš, nes netekti visų sūrių iki šiol yra per daug skausminga. Beje, žinojot, kad egzistuoja kiekvieno aršaus maisto produkto veidas? T.y. išbėrimų ir spuogų žemėlapis skirtingas? Nuo pieno smakras ir po lūpa eina velniop). Ir šiaip, kas jums visiems yra su tom grietinėlėm ir kreminiais padažais/sriubomis. 65% VISOS populiacijos netoleruoja laktozės, o iš visų restikų jeigu nori pietums ne tų padžiūvusių šviežių daržovių salotų be nieko, kokie 13% siūlo kažką be laktozės, 6% iš jų – kažką tikrai skanaus! Bet čia tik Vilniuje. Jeigu keliauju arba neduok dieve važiuoju į mažesnį miestą, peržegnoju gerą savijautą iki kol grįšiu namo, nes nieks nieko neturi, įsidedu bambalį savo augalinio pieno kavai, nes koks elementariausias sojų pienas tikriausiai yra tik pederastams. Net kurortmiesčiuose atsako – taip, visi to klausia, bet neturim. Ir neturi nė viena sušikta kavinukė iš viso Birštono. Don’t get me started on ledai.


Čia (nuotraukoje – Panama Food Garden) žmonės ne tik, kad pieno turi, bet ir gervuogę į šampano taurę įdeda. Meilė maisto & gėrimų kultūrai yra tokia pat rich kaip senovinių žemėlapių tyrinėjimas. Stop denying your pleasures.

4. Kai nėr ne karvės pieno į kavą, preferinu žalią stiprią arbatą Be Nieko. Ir štai dar viena dilema – tokios kabakai irgi neturi, nusipirkti nesivargina o įprastai ramiu veidu siūlo pipirmėtes su visokiom medetkom ir ramunėlėm. Jeigu aš norėčiau mėnesinių arbatos, gerčiau tokią namuose, per mėnesines, atšių.

5. Vaikų skaičius, po pamokų ryjantis didelius čipsų pakelius, kol eina. Čia susiduriu su dviem esminiais auklėjimo klausimais, o gal ir visais trijais. 1) Ar pas jus namuose yra valgymo kultūra einant ir jūs turit kokius special mobilius pietų staliukus, kur prisitvirtinę juos prie nugaros vaikštot visi ratu ir valgot, todėl dabar jau toks įprotis giliai įsišaknijęs ir nieko nebepakeisi? 2) Ar nėra savaime suprantama, kad vaikas po pamokų namuose ras normalaus maisto ir valgys kažką maistingo, nes jis auga, protingėja ir jam reikia kokybiško kuro, kad neužaugtų ubliūdas & shit? Jeigu nelaukia garuojantys pietūs, nes mama kaip ir dauguma kitų mamų dirba, pasišildyt pats tingi, tai I dunno, pasiimk krabų lazdelių su raugintu agurku, think outside the box, kai sako? 3) Ar nebaisu, kad tokį belekokį papildomą skaičių kalorijų surijęs vaikas tiesiog nutuks ir paskui gali nutikti su tuo susijusios ligos, ir tada visokie kompensuojami valstybės gydymo dalykai ar vaistai, o čia jau ir mano reikalas prasideda, nes aš moku mokesčius ir mieliau juos norėčiau, kad skirtų finansuot vėjo energijos gamybą negu vaikų diabeto gybymui?

6. Nemokėjimas ruošti žuvies. Ypač už Vilniaus ribų. Toks jausmas, kad ten gaspadinės ją vis dar tarybiniu papratimu traktuoja kaip varguolių maistą, nes tik mėsa yra Da Shit, o šaltai rūkyta lašiša turi būti ūkiškais gabalais sumesta į bliūdą prie nesmulkintų karčių salotų lapų ir kokia dar lengvai sūdyta? A blūdiji, močiut?


Čia pūpso tuno tartaras, galintis išspausti džiaugsmo ašarą po kelionės iš Vilniaus.

7. Kad jau apie senatvę užsiminiau, tai daeskaluosiu iki geopolitinio momento: esam labai maža šalis ir vienas iš pagrindinių įrankių, padedančių pritapti pasaulyje, būti konkurencingiems darbo rinkose ir šiaip adekvatiems 21 amžiaus gyventojams yra anglų kalbos mokėjimas. Kalbų in general, bet anglų in particular. Ir man labai skauda vidurius kai jaunas žmogus iki 35 metų kažką šlebyzavoja su slavišku išgalvotu akcentu (nes jis iš Rokiškio ir abu tėvai iš Jonavos), nesugeba išsakyti savo minties sklandžiai ir kadangi ta kalba jam yra nuolatinė frustracija ir feilas tai toks žmogus pradeda vengti kalbėti angliškai, ir grįžta prie senų gerų rusiškų išsireiškimų (kitų gi net nein į lietuvių išversti, ant ties savotiški). Net be žodžių gali suprasti, kad ir kuriame universitete jis baigė savo bakalaurą, gal net magistrą, tas darbas buvo snarglių pilis, nes net normaliais šaltiniais nesinaudojo, filmus iki šiol žiūri su titrais arba pf, išvis su įgarsinimu ant viršaus (su mėgėjišku irgi eina kai labai norisi greičiau pažiūrėt tą kur laukė), o kai hashtagina per draugų veselę, tai dažnai nedarašo kokios raidės ir gaunasi dar vienas facepalminis momentas #myhear #mysole

8. Man baisu ir liūdna, jeigu sužinau, kad pažįstamas žmogus išvis neskaito knygų. Atrodo visai normalus, ir šast. Pacituosiu vaiką iš “Tūkstantmečio vaikų”:
“-Knygas reikia skaityti. Nes jei neskaitysi, tai užaugsi be vaizduotės, kaip koks zombis.”


Kai vasarą lukšteni kokią gerą, tankiai prifarširuotą visokių mentalinių zbitkų knygą, tai žymiai lengviau tuo persisunkti ir net susitapatinti. Skaitykit vasarą, rudenį būsit kitokie, tik neaišku, kokie.

9. Man liūdna, kai jauni žmonės klausosi vien rusiškos muzikos ir ypač tūsindamiesi garsina čestuškes iki kol magės kolonėlės įplyšta. Čia panašiai kaip su anglų kalba, bet dar blogiau.

10. Ir mane į neviltį jau seniai nuvarė dabartiniai seimo valdantieji. Pasakysiu, tik tiek, kad Ramas yra didelis nevykęs lopas.

Tai tiek šiam kartui, mielosios, turiu lėkti!

Kidding.
Nekenčiu kai tinklaraštininkės ir apskritai bet kokie žmonės kalba perdėm familiariai. Iškart jausmas lyg apsirijus laktozės būna.

O dabar eilė jums: nuo ko nebelaiko nervai, ir kokie obvious šūdai kasdienybėje galėtų išnykti?
Myliukas, pozityvukas.

Bookmark the permalink.

4 Comments

  1. Oh, del laktozes, pradzioj gal ir biski sokas, bet. Trys metai vegan ir sioks toks beginners guide susidare: Ledai. Ikea brandas swedish glace ir Valsoia visi (Rimi) – nuostabus. Suriai – Violife (didziausias pasirinkimas Veggoshop ir Rimi, bet yra ir Iki ir maxej) tur ir permezano kuris osom (!!!). Tobuliausia grietine pomidoru salotoms ir viskam kitam – Valsoia melynas tetrapakiukas, buna tik IKI. Daug kur galima rasti Aiste vegan sureliu – kokosiniai ir sokoladiniai, netobuli, bet does the job. Nenusimink, laukia daig gastronominiu atradimu!

    • Aurelija, aš jau gerus metus be laktozės verčiuosi, tai nebėra šokas, bet tebėra sad būtent restikuose ir kabakuose valgant. O dėl produktų parduotuvėse tai aš kadangi ne vegan ir nenoriu prie šitos mitybos pereiti, tai vartoju produktus pieno iš kurių pašalinta laktozė. Jie normalaus skonio ir tekstūros ir nėra tokie liūdni. Tai suomiai Valio yra labai puikūs ir turi visą reindžą tokiems kaip aš tinkančių produktų, dar yra pvz normalios Senolių varškės be laktozės visur, o jeigu užsimanau kažko saldaus (nesu saldžių skanėstų mėgėja), einu į Chaika ir kertu kurį nors jų veganišką pyragą. Iš tikrųjų tai ten cieli tortai!

  2. Nervina agresija bei bukumas visomis savo formomis. Intymios sferos klausimai iš nepažįstamų žmonių. Lietuviška pasaulėžiūra “gyvenk ir mirk dėl buto/namo”, kokios dar ten investicijos į išsilavinimą, platesnį akiratį ar tiesiog guilty pleasures, pfff! Susnobėjimas, susipynęs su per didele pasirinkimų skaitline išraiška: aš tiesiog prašau kavos su pienu, man jos ir padarykit be papildomų 40 klausimų “kokio malimo/spaudimo/šalies/apskrudinimo?”, labai ačiū! O su tuo pieno ir bėrimo ant smakro santykiu tai sudominot:/ gal čia ir mano atveju priežastis. Hm. Bet kaip aš be sūrio.

  3. Beautiful!

Write a comment