Atradimai

  • Aš geriausiai jaučiuosi ekscese ir stimuliacinėje gausoje. Nė todėl, kad noriu dėmesio, bet kad kitaip man negerai ir slegia.

 

Kodėl gerai būti sau pačiam vadovu? Dėl visko. Bet dar ir dėl to, kad gali nerašyti keturis mėnesius ir niekam nesiaiškinti kodėl. Don’t get me wrong, aš mėgstu rašyti, myliu savo Cippą ir tai, ką esu joje priveikusi per tiek laiko. Ir turiu ką pasakyti. Visada. Tik pats procesas ir po jo einantis “prisidavimas” viešuomenei ne visada man apeliuoja. Bet pasisakymo ir supratimų kirminas vėl graužia, so here we go.
Pavadinsiu tą laikotarpį kol buvau čia nutilusi inkubacija (o instagrame aš niekada nenutylu, tai jeigu norit juokingų nesamonių – sekit mano stories, o jeigu pasiilgstat manęs, sekit mane, po filantropės vardu).
Inkubacijos periodu aš supratau keistų ir akivaizdžių dalykų. Svarbiausias ir didžiausias iš jų – kuo giliau į save neri, tuo geresniu tampi. Tiek kūrybiškai, tiek emociškai, tiek kaip pašnekovas ar individas in general. Bent jau man taip yra. Tai kuo aš neapologetiškiau būnu savim nepertraukiamai, tuo geriau viskas gaunasi. Nes pasitikėjimo, neabejojimo savim nuolatinis streak’as yra pats sveikiausias galintis nutikti dalykas. Tada viskas einasi organiškai, kaip per sviestą. Intuicija neužčiaupta ir ramiausiai sau transliuoja kryptį. Minčių neblaško foniniai įvykiai, kitų pasiekimai ar kritika. Net laikiną stagnaciją priimi be panikos ir saviplakos. Prisipažinkit, kas iš jūsų nestagnavo šiuo šventiniu laikotarpiu? Visi iki vieno, manau. O kiek iš jūsų save už tai plakėt ir neradot sau vietos? Čia jau perfekcionistų duona ir sviestas prasideda. Arba sviesto mušimo čempionatas saviplaka. Išmokau šitą užsiėmimą apleisti, arba bent jau neužsiimti juo per dažnai. Nes pati sau faina ir taip, o kartais nieko neveikti yra geriausia veikla. Be to, any time is good for Me time.
Dar iš to paties atėjo naujas suvokimas – kad esu ne iš kelmo spirta, kad tai, ką turiu pasakyti, yra ir gali būti įdomu, aktualu nemažam kiekiui intravertų, abejojančių savim, ieškančių rezonuojančio su jų vidiniu balsu kažkieno kito balso. Nes tuščiai niekada nerėkauju, mano vidiniai standartai muša lubas, todėl pagyrų veltui irgi nedalinu, o mano nueitas ir tebeidamas kelias yra neįprastas, random, kartais visiškai wtf, bet tuo pačiu ir įkvepiantis, nenusakomas banaliom klišėm ir keliantis smalsumą (aš turiu atsakymą į visus klausimus net kai jų neturiu).
Su visu tuo natūraliai padidėjo meilė ir pagarba sau. Be didelių išsidirbinėjimų – man dabar tiesiog lengviau su savim gyventi. Savivaizdis kažkoks lengviau nuryjamas, mažiau kabinėjuos prie savęs (nesakau kad atleidau vadžias, anaiptol), ir nebepasiduodu emociniam rollercoasteriui kur viskas arba nieko, fantastiškai arba vien šūdinai pasaulis nudažytas. Jis vis dar nėra mano austrė, tas pasaulis, bet aš jį labiau suprantu ir stengiuosi nebesigilinti į kiekvieno praeivio gyvenimo ir kupsto istoriją, nes tai žiauriai vargina. Atjunginėju savo monstriškus empatijos čiuptuvus.
Selfiai labai padeda suprasti save, kai pagrindinis suvokimo kanalas yra jutiminė informacija. Tai praėję metai definitelly buvo selfių metai. Bent jau savo gerus kampus atradau.
Žinau, kad jau gavot krūvą palinkėjimų kitiems metams, bet dar noriu ir aš.
Būkit neapologetiškai savim, apie save. Turėti valią ir vertybinį stuburą ne visą laiką yra patogu, bet tai natūralu. Nebūsi nežmoniškai lankstus jeigu turėsi stuburą ir dar kaklą, kurį bandydamas prie visų prisitaikyti gali ir nusisukti. You best protect ya neck – nuo manęs ir Wu Tang Clan’o.

Tai ar pasiilgot?

Bookmark the permalink.

2 Comments

  1. Pasiilgau! Tai kvieciu kavos! 😉

Write a comment