Atradimai

  • Aš geriausiai jaučiuosi ekscese ir stimuliacinėje gausoje. Nė todėl, kad noriu dėmesio, bet kad kitaip man negerai ir slegia.

 

Kodėl gerai būti sau pačiam vadovu? Dėl visko. Bet dar ir dėl to, kad gali nerašyti keturis mėnesius ir niekam nesiaiškinti kodėl. Don’t get me wrong, aš mėgstu rašyti, myliu savo Cippą ir tai, ką esu joje priveikusi per tiek laiko. Ir turiu ką pasakyti. Visada. Tik pats procesas ir po jo einantis “prisidavimas” viešuomenei ne visada man apeliuoja. Bet pasisakymo ir supratimų kirminas vėl graužia, so here we go.
Pavadinsiu tą laikotarpį kol buvau čia nutilusi inkubacija (o instagrame aš niekada nenutylu, tai jeigu norit juokingų nesamonių – sekit mano stories, o jeigu pasiilgstat manęs, sekit mane, po filantropės vardu).
Inkubacijos periodu aš supratau keistų ir akivaizdžių dalykų. Svarbiausias ir didžiausias iš jų – kuo giliau į save neri, tuo geresniu tampi. Tiek kūrybiškai, tiek emociškai, tiek kaip pašnekovas ar individas in general. Bent jau man taip yra. Tai kuo aš neapologetiškiau būnu savim nepertraukiamai, tuo geriau viskas gaunasi. Nes pasitikėjimo, neabejojimo savim nuolatinis streak’as yra pats sveikiausias galintis nutikti dalykas. Tada viskas einasi organiškai, kaip per sviestą. Intuicija neužčiaupta ir ramiausiai sau transliuoja kryptį. Minčių neblaško foniniai įvykiai, kitų pasiekimai ar kritika. Net laikiną stagnaciją priimi be panikos ir saviplakos. Prisipažinkit, kas iš jūsų nestagnavo šiuo šventiniu laikotarpiu? Visi iki vieno, manau. O kiek iš jūsų save už tai plakėt ir neradot sau vietos? Čia jau perfekcionistų duona ir sviestas prasideda. Arba sviesto mušimo čempionatas saviplaka. Išmokau šitą užsiėmimą apleisti, arba bent jau neužsiimti juo per dažnai. Nes pati sau faina ir taip, o kartais nieko neveikti yra geriausia veikla. Be to, any time is good for Me time.
Dar iš to paties atėjo naujas suvokimas – kad esu ne iš kelmo spirta, kad tai, ką turiu pasakyti, yra ir gali būti įdomu, aktualu nemažam kiekiui intravertų, abejojančių savim, ieškančių rezonuojančio su jų vidiniu balsu kažkieno kito balso. Nes tuščiai niekada nerėkauju, mano vidiniai standartai muša lubas, todėl pagyrų veltui irgi nedalinu, o mano nueitas ir tebeidamas kelias yra neįprastas, random, kartais visiškai wtf, bet tuo pačiu ir įkvepiantis, nenusakomas banaliom klišėm ir keliantis smalsumą (aš turiu atsakymą į visus klausimus net kai jų neturiu).
Su visu tuo natūraliai padidėjo meilė ir pagarba sau. Be didelių išsidirbinėjimų – man dabar tiesiog lengviau su savim gyventi. Savivaizdis kažkoks lengviau nuryjamas, mažiau kabinėjuos prie savęs (nesakau kad atleidau vadžias, anaiptol), ir nebepasiduodu emociniam rollercoasteriui kur viskas arba nieko, fantastiškai arba vien šūdinai pasaulis nudažytas. Jis vis dar nėra mano austrė, tas pasaulis, bet aš jį labiau suprantu ir stengiuosi nebesigilinti į kiekvieno praeivio gyvenimo ir kupsto istoriją, nes tai žiauriai vargina. Atjunginėju savo monstriškus empatijos čiuptuvus.
Selfiai labai padeda suprasti save, kai pagrindinis suvokimo kanalas yra jutiminė informacija. Tai praėję metai definitelly buvo selfių metai. Bent jau savo gerus kampus atradau.
Žinau, kad jau gavot krūvą palinkėjimų kitiems metams, bet dar noriu ir aš.
Būkit neapologetiškai savim, apie save. Turėti valią ir vertybinį stuburą ne visą laiką yra patogu, bet tai natūralu. Nebūsi nežmoniškai lankstus jeigu turėsi stuburą ir dar kaklą, kurį bandydamas prie visų prisitaikyti gali ir nusisukti. You best protect ya neck – nuo manęs ir Wu Tang Clan’o.

Tai ar pasiilgot?

Best Life Can Only Happen In Summer

Aš nekenčiu rudens ir dar labiau – žiemos. Man nesvarbu, kad rudenį galima apsiauti gražesnius batus, išsitraukti kietą paltą ar pasidažyti tamsesniu lūpdažiu. Viskas, ko aš kasdienybėje noriu – kad man nieks netrukdytų gyventi darniame ryšyje su savo kūnu, oda ir kad nereikėtų visko komplikuoti šimtu papildomų detalių vien dėl unfortunate gamtinės zonos. Nu jo, ji gera, neturim mirtinai nuodingų vabzdžių, ir vanduo švarus, bet galva ir sierdca nuo tos zonos dažnai liūdi. Įšokti į lauko šlepetes ir išeiti pro duris tą pačią minutę be palto, pirštinių, šaliko, kojinių, kepurės o gal net pėdkelnių (!!!!!!! nekenčiu pėdkelnių, tik ne pėdkelnės!!!!!!) lieka nekomplikuoto gyvenimo etalonu.
Dėl to aš tikslingai laaaabai neskubu apsirudeninti su savo aprėdais. Paltą trauksiu kai jau varvės snarglys. Marškinius po megztiniu ar golfus po švarkais sluoksniuosiu tik kai jau nebeišeis kitaip. Kol kas mano didžiausias kompromisas vėsesniems vakarms – aulinukai. Bet pintos tašelės, gėlių printai, basutės ir linksmi spalvoti smulkūs atostogų papuošalai dienai eis dar 100%. Ir apskritai, kaip gali būti normalu trokšti apsibobutuoti savo noru? Nejaugi atostogų atmosfera buvo tokia žudikė, o atsipalaidavimas spėjo daėsti iki gyvo kaulo? Hell, aš per nežinojimą šiemet atostogavau durnyne, bet net ir ten buvo  ahh ir ooh laiko, nes jūra yra mano tikrieji namai, joje aš linkusi praleisti po kelias valandas per dieną (fun fact – ar žinojot, kad jūros vandenyje yra nemažai magnio, kuris per prakaitą ir odos poras padeda pašalinti kortizolio perteklių, dėl to jūs jame fiziškai atsipalaiduojat, norit to ar ne?). Tai darau prielaidą, kad bailiai ir ryšio su savim neturintys liežuviais plaka vasaros naivumą, nuobodumą ir nuspėjamumą. Patys kalti. Man puiku ir ištuštėjusiame mieste, ir žaižaruojančiame vandeny šalia kitų iš to miesto pabėgusių turistų.
Nesidėliosiu nieko rytojui, nes vėl griebsiu pirmą maikę nuo pakabos su pirmu sijonu arba šortais, be be be.

Marškinėliai – Lindex,
Sijonas – iš blusturgio,
Batai – Maison Margiela,
Rankinė – Love Moschino,
Akiniai – Quay Australia.

 

Wanderlust Just Got Real

Kitų metų pavasario ir vasaros kolekcijos dar tik pradeda atskleisti trendus ir lėtai dėlioti norų sąrašą mūsų galvose (o ką, see-now-want-now tebėra tikras reiškinys). O Kopenhagos mados savaitėje pristatyta Ganni kolekcija mane jau spėjo priversti užsisvajoti apie tą tikrą gyvenimą. Suteikė vilties, kad gal kita vasara bus leidžiama nebe mieste, nebe įlindus į kompiuterio ekraną, ir ne elektroninio pašto dėžutėje kalant atsakymus į skubius laiškus su keistu kirbančiu kaltės jausmu, kad gal nepakankamai greit atrašiau, arba galėjau padaryti dar daugiau. Sukėlė man norą daydreaminti apie kalnus, kuriuose dar nebuvau, debesis po kojomis ir po tais tvirtais žygeivių batais raudonais raišteliais. Velniai žino, gal aš kaip didelė stovėsiu įsibridusi iki klyno į tyrą kaip krištolas kalnų upelį su guminėm žvejo kelnėm ir iš jo savo meškere trauksiu žuveliokus vakarienei? Ir kiekvieną dieną užmigsiu per pusę minutės įlindusi į palapinę, nes kūnas ir galva per ilgą žygio dieną bus palaimingai atbukę ir tušti?
Jeigu viena peržiūrėta kolekcija man sukelia visus tuos jausmus, aš daugiau ir nebeturiu ko prašyti. Great job!
Patys būsimos vasaros Ganni drabužiai iš pirmo žvilgsnio atrodo net labai paprasti: platus dviejų tonų lietpaltis (apsukrieji savo Sacai ir Acne atitikmenis jau seniai susirado second handuose), tie-dye džinsai, tamprės, storų siūlų džemperiai (žodis megztinis yra nesuinteresuotiems konkretaus drabužio įvardinimu arba išvis nesuinteresuotiems ką rengtis), romantiška sarafano suknelė, ilga slip suknelė, racer silueto marškinėliai, kibirėlio formos kepurės. Kas viską ypatingai pakeičia ir sukuria tą itin jaudinančią mados žygeivės legendą, yra visos detalės – besiplaikstantys raišteliai, paprastuoliškai ir kiek karingai per juosmenį virve sujuosti siluetai, netikėtos miniatiūrinės, taip pat ir A4 dydžio itin talpios kišenės, auliniai ir a la žvejo botai, šiltos virš aulinių išlindusios vilnonės kojinės, o kad viskas būtų lengviau virškinama ir atpažįstama – mados namų vizitine kortele tapęs leopardo printas ir ryškių spalvų blyksniai šen bei ten. Sluoksniavimui, tokiam tarsi visai be pastangų, tarsi tikrai stengiantis tik nesušalti – atskiri saliutai.
Ach, Ganni (suprantu, kad tai nėra žmogus, bet vistiek), tu supranti šiuolaikinį žmogų, kuris įstrigęs mieste ir kartais nebesusivokia, kad vietoje sapnų apie gamtą atmerktomis akimis jis iš tikrųjų gali ten išvykti ir bent trumpam nuo amžinai reikliojo miesto atsijungti, tapti pats savo įsikūnijusia pinterest “Wanderlust” lenta.
Einu svajoti toliau, gal užsisakius kibirėlio formos kepurę (bucket hat skamba geriau) robinzonės nuotykiai priartės bent per vieną sprindį.

Nuotraukos – iš www.vogue.com

Life Is Short, Your Shorts Don’t Have To Be

Atsidarai vasaros rytą spintą, arba mano atveju – pasuki galvą link einamiausių drabužių kabyklos, pažiūri į savo nuo karščio patinusią egzistenciją, ir 2 iš 3 kartų pro duris šiauši su kažkuo, kas nevaržo gyvenimo. Leidžia įkvėpti oro (kvėpuojam pilvu, taip?). Jeigu jūs savo darbus dirbat kaip ir aš, ne ofise o visur kur tuo metu reikalauja būti gyvenimas – labai dažnai su maišų, pilnų drabužių, priedu, vidury prekybcentrio alėjų arba iki durnumo įkaitintame Gedimino prospekte, tai mes tuos nevaržančius sąmonės drabužius tikriausiai įsivaizduojam panašiai – šortai, džinsiniai šortai, satiniai šortai, kartais – suknelė. Bet drabužiai čia jau nebe saviraiškos priemonė, o kliūtis, kurią kasdien reikia šalinti.
Bendrai šortai nėra kažkoks super mega elegantiškas ar giliamintiškas drabužis. Toks labiau suaugusiojo vasarinių vystyklų atitikmuo, arba kažkas labai arti pižaminės estetikos. O džinsiniai trumpučiai hot pants kategorijos išvis mieli tik off duty valandomis, jeigu mieli iš viso (jie nepalieka vietos iliuzijai, kad turi tarpą tarp šlaunų. Dažnai sukuria diskomfortą visur kur liečiasi ir režiasi, beigi nėra naudinga priemonė kurti/koreguoti/papildyti siluetą, ką aš labai mėgstu su savim daryti. Tiesus rąstukas aptemptas siaurais šortais ir lieka tiesaus rąstuko formos).
Bet aš noriu šortų vardą apginti. Jie yra puikūs ir labai artimi sijonui, jeigu turi daugiau audinio, yra ilgesni, turi aukštintą juosmenį, vieną ar kelias klostes ar net kantą. Patys matėt šios vasaros kostiumo su šortais tendencijos sėkmę. Na, bent aš mačiau ir linksėjau džiugiai praeinančioms moderniai atgaivintoms 80’s kostiumuotėms kaip prisukta.
Ar visada reikia galvoti apie tą atgyvenusią eleganciją? Sakyčiau, vidinės sofistikacijos nebuvimas kiša koją, jeigu stipriai kertasi su neišjaustu iš dangaus nusileistu kosminiu stiliumi. Bent viena detalė ar drabužis geriau tegu būna iš tokių, kur pažiūrėjus lengva ištarti: classy, preppy, chic, grown-up. O visa kita priklauso nuo jūsų prioritetų. Pvz., mano deriniuose negalvojant kasdien atsiranda bent 2 sportiniai elementai, kuo nelabai didžiuojuosi, bet neturiu ir prabangos būti 100% elegantiška, nes aš dirbu fizinį darbą (iki šiol mano mėgstamiausias bio instagrame priklauso Dianne Garciai, Kendrick Lamar’o ir SZA stilistei: “Actually working”. Nes – !spoiler alert! – siekti svajonės nėra darbas ir instagramo modeliais būsime tikrai ne visi). Kokie tie sportiniai elementai? Pagal visus kanonus vertinant – trumparankoviai marškinėliai, kedai ir sportbačiai, džemperiai, bomberiai, net sportinės formos saulės akiniai tam priskiriami, kostiuminės kelnės su ryškia juosta šone ar bet kas su juosta šone (išskyrus tikro smokingo kelnes), beisbolo kepurės, bodžiai (mano naujai atrasta meilė), šortai.
Šiame derinyje yra lygiai 2 sportiniai elementai – akiniai ir šortai. Bet su sidabru spindinčiu, ok, akinančiu audiniu ir diržu jie tinka jau ir į kokteilinį vakarėlį. Marškiniai yra iš ofisinės operos (užteko tik atsegti iki bambos, kad išnyktų įtampėlė, bet rankoves palikau ilgas, sakiau, kad klasė man svarbi), rankinė – paplūdimio atributas (nes vasara, kas man neleis), o basutės – iš vakaro reikalų.
Tai stipriai palaikau gyvenimą šortuose visą vasarą, tik jeigu nežinojot kaip čia juos sukultūrinti, atsakymą turit. Ilgesnis ilgis ir platesnės klešnės yra esmė. Arba jeigu ilgis nėra dosnus, tegu būna platūs, orūs (pun intended).

Akiniai – House of holland
Auskarai – !aš gyvenu su normaliais auskarais, nebe su klipsais! – Ausinė dovanėlė
Marškiniai – Mango, bet iš padėvėtų drabužių
Šortai – Zara, stilizavau juos ir upcoming mados fotosesijoje Laimės žurnale, rugsėjo numeriui
Rankinė – Topshop
Basutės – Steve Madden

Antimotivation

Tyrimai ir visas pasaulis kaip susitarę tvirtina: žmonės labiau ieško ir skaito pozityvias naujienas bei geras žinias. Spėju, kad ten, iš kur visi šie pozityvu mintantys žmonės, tikriausiai nesunku visokius švino sunkumo vaizdus, dalykus ir aplinkybes nuvyti ranka kaip įkyrią musę. But not for me! Not here! Aš nesu nuolat bambanti, besiskundžianti ir beviltiškai kaip mūsų babos į neganda numojanti gyventoja. In fact, su manim žiauriai lengva dirbti, esu nesveikai organizuota, logiška, visada išlaikau ramų balsą ir veidą (nemalonias tiesas taip pat sakau ramiu balsu), žiauriai mėgstu visuomenės progresą ir kai kas nors pasiekia naujų aukštumų, aš nuoširdžiai už tą žmogų pasidžiaugiu. Heck, aš net kai kuriems praeinantiems šunims šypsausi (ne vaikams, tie yra pripratę prie susižavėjimu kupinų žvilgsnių ir veidų, tai aš išlaikau siurprizo elementą. Beje, gal galit nuolat nekalbėti su savo vaikais mažybiniais žodelyčiutukais? Esu tikra, tai lėtina jų verbalinių centrų vystymąsi. Anie yra normalūs žmonės, tai taip su jais ir bendraukit.). Beeet, man pastaruoju metu dėl daug ko nebelaiko nervai!
Ir šįkart tiesos akimirka nebus iš stiliaus srities. Nors užvakar mačiau tris moteris su juodomis pėdkelnėmis ir man vos nesprogo galva, bet taip nutinka kaskart kai pamatau juodas pėdkelnės tarp gegužės ir spalio mėnesių. Get some class, self respect & educate yourselves.


Gyvenimas be pėdkelnių teikia vien privalumus. Tai turėtų būti nebediskutuotina.

Pradėsiu be jokios aiškios loginės sekos, nes nervai trumpi, o rašyti – daug.
1. Žmonės, vaikštantys lyg būtų veikiami nematomo labai nelogiškai judančio magneto, žingsniu priekyje prieš tave. Kai jau bandai aplenkti, jie kaip tyčia visada šauna į tą pačią pusę be priežasties, nors tu darei gana didelį lankstą. Kai  tik pabandai iš kitos pusės, nutinka vėl tas pats. O jeigu šiaip ne taip aplenki, jie kartais krūpteli, nes iki tol neįtarė, kad už nugaros susikaupė pėsčiųjų kamštis, arba vienos nekantrios ant 150 spaudžiančios pėsčiosios. Kaip viena matiekos mokytoja iš suvalkijos sakydavo – lAivas plAukia. Būtent.

2. Atėjus braškių ir trešnių sezonui lauko pardavėjos, siūlančios PARAGAUTI NEPLAUTAS UOGAS. Čia tas pats, kas siūlyti palaižyti šaligatvį po lietaus, nes įgauna malonų žiedaduklių skonį ir šiaip lengviau apsispręsti, kur parkuoti automobilį. Dar kaskart prisimenu tokiais atvejais, kodėl Lietuva tebesėdi gėdingoj sergamumo tuberkulioze statistikoj. Nes nevalos ir tingi. Plyz don’t.

3. Kad jau maisto temą pradėjau – kažkada minėjau, jog pradėjau netoleruoti laktozės. T.y. sužinojau, kad nebegaliu valgyti nieko, kame yra nors ir pati mažiausia sudėtinė dalis iš pieno. Taip atsivėrė liūdni pragaro vartai į nenuovokų kupiną restoranų pasaulį ir padavėjų armiją, manančių, kad svieste tai pf, tikrai nėra nieko iš pieno. O kas tau nuo to būna? Kartais klausia jie. Dūsti? Ne, bet tuoj dusi tu jei dar viską aptarkuosi savo parmezanu (ašarėlę čia braukiu aš, nes netekti visų sūrių iki šiol yra per daug skausminga. Beje, žinojot, kad egzistuoja kiekvieno aršaus maisto produkto veidas? T.y. išbėrimų ir spuogų žemėlapis skirtingas? Nuo pieno smakras ir po lūpa eina velniop). Ir šiaip, kas jums visiems yra su tom grietinėlėm ir kreminiais padažais/sriubomis. 65% VISOS populiacijos netoleruoja laktozės, o iš visų restikų jeigu nori pietums ne tų padžiūvusių šviežių daržovių salotų be nieko, kokie 13% siūlo kažką be laktozės, 6% iš jų – kažką tikrai skanaus! Bet čia tik Vilniuje. Jeigu keliauju arba neduok dieve važiuoju į mažesnį miestą, peržegnoju gerą savijautą iki kol grįšiu namo, nes nieks nieko neturi, įsidedu bambalį savo augalinio pieno kavai, nes koks elementariausias sojų pienas tikriausiai yra tik pederastams. Net kurortmiesčiuose atsako – taip, visi to klausia, bet neturim. Ir neturi nė viena sušikta kavinukė iš viso Birštono. Don’t get me started on ledai.


Čia (nuotraukoje – Panama Food Garden) žmonės ne tik, kad pieno turi, bet ir gervuogę į šampano taurę įdeda. Meilė maisto & gėrimų kultūrai yra tokia pat rich kaip senovinių žemėlapių tyrinėjimas. Stop denying your pleasures.

4. Kai nėr ne karvės pieno į kavą, preferinu žalią stiprią arbatą Be Nieko. Ir štai dar viena dilema – tokios kabakai irgi neturi, nusipirkti nesivargina o įprastai ramiu veidu siūlo pipirmėtes su visokiom medetkom ir ramunėlėm. Jeigu aš norėčiau mėnesinių arbatos, gerčiau tokią namuose, per mėnesines, atšių.

5. Vaikų skaičius, po pamokų ryjantis didelius čipsų pakelius, kol eina. Čia susiduriu su dviem esminiais auklėjimo klausimais, o gal ir visais trijais. 1) Ar pas jus namuose yra valgymo kultūra einant ir jūs turit kokius special mobilius pietų staliukus, kur prisitvirtinę juos prie nugaros vaikštot visi ratu ir valgot, todėl dabar jau toks įprotis giliai įsišaknijęs ir nieko nebepakeisi? 2) Ar nėra savaime suprantama, kad vaikas po pamokų namuose ras normalaus maisto ir valgys kažką maistingo, nes jis auga, protingėja ir jam reikia kokybiško kuro, kad neužaugtų ubliūdas & shit? Jeigu nelaukia garuojantys pietūs, nes mama kaip ir dauguma kitų mamų dirba, pasišildyt pats tingi, tai I dunno, pasiimk krabų lazdelių su raugintu agurku, think outside the box, kai sako? 3) Ar nebaisu, kad tokį belekokį papildomą skaičių kalorijų surijęs vaikas tiesiog nutuks ir paskui gali nutikti su tuo susijusios ligos, ir tada visokie kompensuojami valstybės gydymo dalykai ar vaistai, o čia jau ir mano reikalas prasideda, nes aš moku mokesčius ir mieliau juos norėčiau, kad skirtų finansuot vėjo energijos gamybą negu vaikų diabeto gybymui?

6. Nemokėjimas ruošti žuvies. Ypač už Vilniaus ribų. Toks jausmas, kad ten gaspadinės ją vis dar tarybiniu papratimu traktuoja kaip varguolių maistą, nes tik mėsa yra Da Shit, o šaltai rūkyta lašiša turi būti ūkiškais gabalais sumesta į bliūdą prie nesmulkintų karčių salotų lapų ir kokia dar lengvai sūdyta? A blūdiji, močiut?


Čia pūpso tuno tartaras, galintis išspausti džiaugsmo ašarą po kelionės iš Vilniaus.

7. Kad jau apie senatvę užsiminiau, tai daeskaluosiu iki geopolitinio momento: esam labai maža šalis ir vienas iš pagrindinių įrankių, padedančių pritapti pasaulyje, būti konkurencingiems darbo rinkose ir šiaip adekvatiems 21 amžiaus gyventojams yra anglų kalbos mokėjimas. Kalbų in general, bet anglų in particular. Ir man labai skauda vidurius kai jaunas žmogus iki 35 metų kažką šlebyzavoja su slavišku išgalvotu akcentu (nes jis iš Rokiškio ir abu tėvai iš Jonavos), nesugeba išsakyti savo minties sklandžiai ir kadangi ta kalba jam yra nuolatinė frustracija ir feilas tai toks žmogus pradeda vengti kalbėti angliškai, ir grįžta prie senų gerų rusiškų išsireiškimų (kitų gi net nein į lietuvių išversti, ant ties savotiški). Net be žodžių gali suprasti, kad ir kuriame universitete jis baigė savo bakalaurą, gal net magistrą, tas darbas buvo snarglių pilis, nes net normaliais šaltiniais nesinaudojo, filmus iki šiol žiūri su titrais arba pf, išvis su įgarsinimu ant viršaus (su mėgėjišku irgi eina kai labai norisi greičiau pažiūrėt tą kur laukė), o kai hashtagina per draugų veselę, tai dažnai nedarašo kokios raidės ir gaunasi dar vienas facepalminis momentas #myhear #mysole

8. Man baisu ir liūdna, jeigu sužinau, kad pažįstamas žmogus išvis neskaito knygų. Atrodo visai normalus, ir šast. Pacituosiu vaiką iš “Tūkstantmečio vaikų”:
“-Knygas reikia skaityti. Nes jei neskaitysi, tai užaugsi be vaizduotės, kaip koks zombis.”


Kai vasarą lukšteni kokią gerą, tankiai prifarširuotą visokių mentalinių zbitkų knygą, tai žymiai lengviau tuo persisunkti ir net susitapatinti. Skaitykit vasarą, rudenį būsit kitokie, tik neaišku, kokie.

9. Man liūdna, kai jauni žmonės klausosi vien rusiškos muzikos ir ypač tūsindamiesi garsina čestuškes iki kol magės kolonėlės įplyšta. Čia panašiai kaip su anglų kalba, bet dar blogiau.

10. Ir mane į neviltį jau seniai nuvarė dabartiniai seimo valdantieji. Pasakysiu, tik tiek, kad Ramas yra didelis nevykęs lopas.

Tai tiek šiam kartui, mielosios, turiu lėkti!

Kidding.
Nekenčiu kai tinklaraštininkės ir apskritai bet kokie žmonės kalba perdėm familiariai. Iškart jausmas lyg apsirijus laktozės būna.

O dabar eilė jums: nuo ko nebelaiko nervai, ir kokie obvious šūdai kasdienybėje galėtų išnykti?
Myliukas, pozityvukas.

Bless Your Heart, Child

  • I've been blessed!

Man labai patinka amerikietiška frazė kalbant su žmogumi, kuriam jau niekas nebepadės. Skamba ji geranoriškai: “Bless your heart”. Bet reiškia “vargšelis, nabagas, tegu Dievas jam rodo kelią, nes pats jau nebesusiras”. Prie ko čia tie palaiminimai? Nes taip aš nenorėdama gilintis galiu apibūdinti savo asmeninį stilių. I’ve been blessed. Žinau, prasmė skiriasi. Bet manykim, kad tai tas pats.
Kaip čia dabar nupasakoti, ką galvojau rendgamasi pagal šitą bitchy Maria mood’ą? Po vienos major fotosesijos buvau under the influence of 60’s – gerų mergaičių suknelės, ilgi batai, infantilizmas, stipri grafika. Taip pat nuolatos esu open to animal prints. Tą dieną kristalais norėjau apsiklijuoti lūpas, o kantrybės užteko tik viršutinei. Ko siekiau? Truputį kaip dažną dieną norėjau pamaištauti nekūniškiausiame mieste ir paflešinti odos, tas man nei sudėtinga, nei nemalonu. Geriausias gyvenimas yra gyvenimas be kelnių, am I rite?
Ir dar turbūt svarbus elementas – aš į apsirengimą nežiūriu labai rimtai. Į mažai ką žiūriu rimtai. Gilių prasmių drabužiuose neieškau, bet jeigu paprašysit, visada galiu surasti. Tą daryti ypač lengva vasarą ir gal padėkokim jau visi grupiškai šiam nesvietiškai puikiam ir šiltam pavasariui? Kas jeigu ne jis įkvepia tutti frutti manikiūrus ir gerokai daugiau negu įprastai meilės viskam?

Nailsiai (beveik Naisiai) iš arčiau, ‘cuz u need it and I want u to look.

ASOS suknelė, ZARA ilgaauliai, BERSHKA džemperis, visokie ten žiedai, laikrodis ir aš.

 

How Am I Doing: A Quick Update

Labai neturiu laiko plėstis, tik noriu, kad žinotumėt – nepamiršau jūsų, rašyti vis dar ketinu, ką pasakyti tikrai turiu. Didžiąją dalį laiko šlaistausi po parduotuves arba garinu drabužius, todėl prisėsti ir išpilti viską sklandžia forma dabar arba nebeturiu laiko, arba vis dar morališkai ilsiuosi nuo sėdėjimo prie kompo ir vengiu jo kaip velnias kryžiaus. Seriously, į darbo pabaigą StiliuSOS’e (pradirbau 3,5 metų diena iš dienos, žmonės!) nuo to nesveikai intensyvaus kalenimo klaviatūra užsidirbau alkūnės nervo uždegimą su kuriuo nesusitvarkau iki pat šiol. Pasakysiu tik kad tai yra painful motherfuckeris ir B vitamino arklinės dozės atlieka psichologinio saugiklio vaidmenį, iš tikrųjų nervai gyja laaaabaaaai ilgaaai ir nuobodžiai, su atkritimais ir pablogėjimais.
Tai ką veikiu, kai negarinu drabužių arba maniakiškai neskanuoju parduotuvių turinio? Grįžtu stipriai į save, jaučiuosi savo kailyje pagaliau ir vėl, buvau iš jo kažkur iškritusi kelis metus ir dabar esu weirder ir cooler than ever. Tik palaukit! Pamatysit.

  • Einu į tuos savo ilgus pasivaikščiojimus, kalorijų ir evil minčių deginti.

Greit pasimatysim, hugs & hisses!