Antimotivation

Tyrimai ir visas pasaulis kaip susitarę tvirtina: žmonės labiau ieško ir skaito pozityvias naujienas bei geras žinias. Spėju, kad ten, iš kur visi šie pozityvu mintantys žmonės, tikriausiai nesunku visokius švino sunkumo vaizdus, dalykus ir aplinkybes nuvyti ranka kaip įkyrią musę. But not for me! Not here! Aš nesu nuolat bambanti, besiskundžianti ir beviltiškai kaip mūsų babos į neganda numojanti gyventoja. In fact, su manim žiauriai lengva dirbti, esu nesveikai organizuota, logiška, visada išlaikau ramų balsą ir veidą (nemalonias tiesas taip pat sakau ramiu balsu), žiauriai mėgstu visuomenės progresą ir kai kas nors pasiekia naujų aukštumų, aš nuoširdžiai už tą žmogų pasidžiaugiu. Heck, aš net kai kuriems praeinantiems šunims šypsausi (ne vaikams, tie yra pripratę prie susižavėjimu kupinų žvilgsnių ir veidų, tai aš išlaikau siurprizo elementą. Beje, gal galit nuolat nekalbėti su savo vaikais mažybiniais žodelyčiutukais? Esu tikra, tai lėtina jų verbalinių centrų vystymąsi. Anie yra normalūs žmonės, tai taip su jais ir bendraukit.). Beeet, man pastaruoju metu dėl daug ko nebelaiko nervai!
Ir šįkart tiesos akimirka nebus iš stiliaus srities. Nors užvakar mačiau tris moteris su juodomis pėdkelnėmis ir man vos nesprogo galva, bet taip nutinka kaskart kai pamatau juodas pėdkelnės tarp gegužės ir spalio mėnesių. Get some class, self respect & educate yourselves.


Gyvenimas be pėdkelnių teikia vien privalumus. Tai turėtų būti nebediskutuotina.

Pradėsiu be jokios aiškios loginės sekos, nes nervai trumpi, o rašyti – daug.
1. Žmonės, vaikštantys lyg būtų veikiami nematomo labai nelogiškai judančio magneto, žingsniu priekyje prieš tave. Kai jau bandai aplenkti, jie kaip tyčia visada šauna į tą pačią pusę be priežasties, nors tu darei gana didelį lankstą. Kai  tik pabandai iš kitos pusės, nutinka vėl tas pats. O jeigu šiaip ne taip aplenki, jie kartais krūpteli, nes iki tol neįtarė, kad už nugaros susikaupė pėsčiųjų kamštis, arba vienos nekantrios ant 150 spaudžiančios pėsčiosios. Kaip viena matiekos mokytoja iš suvalkijos sakydavo – lAivas plAukia. Būtent.

2. Atėjus braškių ir trešnių sezonui lauko pardavėjos, siūlančios PARAGAUTI NEPLAUTAS UOGAS. Čia tas pats, kas siūlyti palaižyti šaligatvį po lietaus, nes įgauna malonų žiedaduklių skonį ir šiaip lengviau apsispręsti, kur parkuoti automobilį. Dar kaskart prisimenu tokiais atvejais, kodėl Lietuva tebesėdi gėdingoj sergamumo tuberkulioze statistikoj. Nes nevalos ir tingi. Plyz don’t.

3. Kad jau maisto temą pradėjau – kažkada minėjau, jog pradėjau netoleruoti laktozės. T.y. sužinojau, kad nebegaliu valgyti nieko, kame yra nors ir pati mažiausia sudėtinė dalis iš pieno. Taip atsivėrė liūdni pragaro vartai į nenuovokų kupiną restoranų pasaulį ir padavėjų armiją, manančių, kad svieste tai pf, tikrai nėra nieko iš pieno. O kas tau nuo to būna? Kartais klausia jie. Dūsti? Ne, bet tuoj dusi tu jei dar viską aptarkuosi savo parmezanu (ašarėlę čia braukiu aš, nes netekti visų sūrių iki šiol yra per daug skausminga. Beje, žinojot, kad egzistuoja kiekvieno aršaus maisto produkto veidas? T.y. išbėrimų ir spuogų žemėlapis skirtingas? Nuo pieno smakras ir po lūpa eina velniop). Ir šiaip, kas jums visiems yra su tom grietinėlėm ir kreminiais padažais/sriubomis. 65% VISOS populiacijos netoleruoja laktozės, o iš visų restikų jeigu nori pietums ne tų padžiūvusių šviežių daržovių salotų be nieko, kokie 13% siūlo kažką be laktozės, 6% iš jų – kažką tikrai skanaus! Bet čia tik Vilniuje. Jeigu keliauju arba neduok dieve važiuoju į mažesnį miestą, peržegnoju gerą savijautą iki kol grįšiu namo, nes nieks nieko neturi, įsidedu bambalį savo augalinio pieno kavai, nes koks elementariausias sojų pienas tikriausiai yra tik pederastams. Net kurortmiesčiuose atsako – taip, visi to klausia, bet neturim. Ir neturi nė viena sušikta kavinukė iš viso Birštono. Don’t get me started on ledai.


Čia (nuotraukoje – Panama Food Garden) žmonės ne tik, kad pieno turi, bet ir gervuogę į šampano taurę įdeda. Meilė maisto & gėrimų kultūrai yra tokia pat rich kaip senovinių žemėlapių tyrinėjimas. Stop denying your pleasures.

4. Kai nėr ne karvės pieno į kavą, preferinu žalią stiprią arbatą Be Nieko. Ir štai dar viena dilema – tokios kabakai irgi neturi, nusipirkti nesivargina o įprastai ramiu veidu siūlo pipirmėtes su visokiom medetkom ir ramunėlėm. Jeigu aš norėčiau mėnesinių arbatos, gerčiau tokią namuose, per mėnesines, atšių.

5. Vaikų skaičius, po pamokų ryjantis didelius čipsų pakelius, kol eina. Čia susiduriu su dviem esminiais auklėjimo klausimais, o gal ir visais trijais. 1) Ar pas jus namuose yra valgymo kultūra einant ir jūs turit kokius special mobilius pietų staliukus, kur prisitvirtinę juos prie nugaros vaikštot visi ratu ir valgot, todėl dabar jau toks įprotis giliai įsišaknijęs ir nieko nebepakeisi? 2) Ar nėra savaime suprantama, kad vaikas po pamokų namuose ras normalaus maisto ir valgys kažką maistingo, nes jis auga, protingėja ir jam reikia kokybiško kuro, kad neužaugtų ubliūdas & shit? Jeigu nelaukia garuojantys pietūs, nes mama kaip ir dauguma kitų mamų dirba, pasišildyt pats tingi, tai I dunno, pasiimk krabų lazdelių su raugintu agurku, think outside the box, kai sako? 3) Ar nebaisu, kad tokį belekokį papildomą skaičių kalorijų surijęs vaikas tiesiog nutuks ir paskui gali nutikti su tuo susijusios ligos, ir tada visokie kompensuojami valstybės gydymo dalykai ar vaistai, o čia jau ir mano reikalas prasideda, nes aš moku mokesčius ir mieliau juos norėčiau, kad skirtų finansuot vėjo energijos gamybą negu vaikų diabeto gybymui?

6. Nemokėjimas ruošti žuvies. Ypač už Vilniaus ribų. Toks jausmas, kad ten gaspadinės ją vis dar tarybiniu papratimu traktuoja kaip varguolių maistą, nes tik mėsa yra Da Shit, o šaltai rūkyta lašiša turi būti ūkiškais gabalais sumesta į bliūdą prie nesmulkintų karčių salotų lapų ir kokia dar lengvai sūdyta? A blūdiji, močiut?


Čia pūpso tuno tartaras, galintis išspausti džiaugsmo ašarą po kelionės iš Vilniaus.

7. Kad jau apie senatvę užsiminiau, tai daeskaluosiu iki geopolitinio momento: esam labai maža šalis ir vienas iš pagrindinių įrankių, padedančių pritapti pasaulyje, būti konkurencingiems darbo rinkose ir šiaip adekvatiems 21 amžiaus gyventojams yra anglų kalbos mokėjimas. Kalbų in general, bet anglų in particular. Ir man labai skauda vidurius kai jaunas žmogus iki 35 metų kažką šlebyzavoja su slavišku išgalvotu akcentu (nes jis iš Rokiškio ir abu tėvai iš Jonavos), nesugeba išsakyti savo minties sklandžiai ir kadangi ta kalba jam yra nuolatinė frustracija ir feilas tai toks žmogus pradeda vengti kalbėti angliškai, ir grįžta prie senų gerų rusiškų išsireiškimų (kitų gi net nein į lietuvių išversti, ant ties savotiški). Net be žodžių gali suprasti, kad ir kuriame universitete jis baigė savo bakalaurą, gal net magistrą, tas darbas buvo snarglių pilis, nes net normaliais šaltiniais nesinaudojo, filmus iki šiol žiūri su titrais arba pf, išvis su įgarsinimu ant viršaus (su mėgėjišku irgi eina kai labai norisi greičiau pažiūrėt tą kur laukė), o kai hashtagina per draugų veselę, tai dažnai nedarašo kokios raidės ir gaunasi dar vienas facepalminis momentas #myhear #mysole

8. Man baisu ir liūdna, jeigu sužinau, kad pažįstamas žmogus išvis neskaito knygų. Atrodo visai normalus, ir šast. Pacituosiu vaiką iš “Tūkstantmečio vaikų”:
“-Knygas reikia skaityti. Nes jei neskaitysi, tai užaugsi be vaizduotės, kaip koks zombis.”


Kai vasarą lukšteni kokią gerą, tankiai prifarširuotą visokių mentalinių zbitkų knygą, tai žymiai lengviau tuo persisunkti ir net susitapatinti. Skaitykit vasarą, rudenį būsit kitokie, tik neaišku, kokie.

9. Man liūdna, kai jauni žmonės klausosi vien rusiškos muzikos ir ypač tūsindamiesi garsina čestuškes iki kol magės kolonėlės įplyšta. Čia panašiai kaip su anglų kalba, bet dar blogiau.

10. Ir mane į neviltį jau seniai nuvarė dabartiniai seimo valdantieji. Pasakysiu, tik tiek, kad Ramas yra didelis nevykęs lopas.

Tai tiek šiam kartui, mielosios, turiu lėkti!

Kidding.
Nekenčiu kai tinklaraštininkės ir apskritai bet kokie žmonės kalba perdėm familiariai. Iškart jausmas lyg apsirijus laktozės būna.

O dabar eilė jums: nuo ko nebelaiko nervai, ir kokie obvious šūdai kasdienybėje galėtų išnykti?
Myliukas, pozityvukas.

Bless Your Heart, Child

  • I've been blessed!

Man labai patinka amerikietiška frazė kalbant su žmogumi, kuriam jau niekas nebepadės. Skamba ji geranoriškai: “Bless your heart”. Bet reiškia “vargšelis, nabagas, tegu Dievas jam rodo kelią, nes pats jau nebesusiras”. Prie ko čia tie palaiminimai? Nes taip aš nenorėdama gilintis galiu apibūdinti savo asmeninį stilių. I’ve been blessed. Žinau, prasmė skiriasi. Bet manykim, kad tai tas pats.
Kaip čia dabar nupasakoti, ką galvojau rendgamasi pagal šitą bitchy Maria mood’ą? Po vienos major fotosesijos buvau under the influence of 60’s – gerų mergaičių suknelės, ilgi batai, infantilizmas, stipri grafika. Taip pat nuolatos esu open to animal prints. Tą dieną kristalais norėjau apsiklijuoti lūpas, o kantrybės užteko tik viršutinei. Ko siekiau? Truputį kaip dažną dieną norėjau pamaištauti nekūniškiausiame mieste ir paflešinti odos, tas man nei sudėtinga, nei nemalonu. Geriausias gyvenimas yra gyvenimas be kelnių, am I rite?
Ir dar turbūt svarbus elementas – aš į apsirengimą nežiūriu labai rimtai. Į mažai ką žiūriu rimtai. Gilių prasmių drabužiuose neieškau, bet jeigu paprašysit, visada galiu surasti. Tą daryti ypač lengva vasarą ir gal padėkokim jau visi grupiškai šiam nesvietiškai puikiam ir šiltam pavasariui? Kas jeigu ne jis įkvepia tutti frutti manikiūrus ir gerokai daugiau negu įprastai meilės viskam?

Nailsiai (beveik Naisiai) iš arčiau, ‘cuz u need it and I want u to look.

ASOS suknelė, ZARA ilgaauliai, BERSHKA džemperis, visokie ten žiedai, laikrodis ir aš.

 

How Am I Doing: A Quick Update

Labai neturiu laiko plėstis, tik noriu, kad žinotumėt – nepamiršau jūsų, rašyti vis dar ketinu, ką pasakyti tikrai turiu. Didžiąją dalį laiko šlaistausi po parduotuves arba garinu drabužius, todėl prisėsti ir išpilti viską sklandžia forma dabar arba nebeturiu laiko, arba vis dar morališkai ilsiuosi nuo sėdėjimo prie kompo ir vengiu jo kaip velnias kryžiaus. Seriously, į darbo pabaigą StiliuSOS’e (pradirbau 3,5 metų diena iš dienos, žmonės!) nuo to nesveikai intensyvaus kalenimo klaviatūra užsidirbau alkūnės nervo uždegimą su kuriuo nesusitvarkau iki pat šiol. Pasakysiu tik kad tai yra painful motherfuckeris ir B vitamino arklinės dozės atlieka psichologinio saugiklio vaidmenį, iš tikrųjų nervai gyja laaaabaaaai ilgaaai ir nuobodžiai, su atkritimais ir pablogėjimais.
Tai ką veikiu, kai negarinu drabužių arba maniakiškai neskanuoju parduotuvių turinio? Grįžtu stipriai į save, jaučiuosi savo kailyje pagaliau ir vėl, buvau iš jo kažkur iškritusi kelis metus ir dabar esu weirder ir cooler than ever. Tik palaukit! Pamatysit.

  • Einu į tuos savo ilgus pasivaikščiojimus, kalorijų ir evil minčių deginti.

Greit pasimatysim, hugs & hisses!

Things We Can Learn From Hip Hop

  • Paskutiniu metu pasistūmėjau su kūno savivaizdžio embreisinimu ir jaučiuos kaip kūdikis - ištisai noriu būti be kelnių ir mojuoti savo kojom visiems prieš akis

Nebūtina būti prisiekusiu žanro fanu, kad galėtum sau pasiimti kelis life hack’us ir gal net visą gyvenimo ir dalykų filosofiją. Aš pati kasdienybėje dažnai blastin’u ir įkvėpimo arba atsipalaidavimo ieškau soul arba hip hop’o muzikoje. Kai kuriais steitmentais pati gyvenu arba juos prisiminus man palengvėja. Apibendrinus, pamokos, kurias nemokamai n metų dalina hip hop’o atlikėjai ir visa kultūra:

TAVO KŪNAS YRA AMAZING, MYLĖK IR EMBREISINK JĮ
Bummeris, ar ne? Elgesio tyrimai net patvirtina: latino ir black moterys turi žymiai stipresnę savivertę už šviesiaodes. Tas pasitikėjimas, didžiavimasis savimi yra įauginamas į galvą nuo kūdikystės, nes u is kind, u is smart, u is important yra lopšinė ir rytinis pasisveikinimas. O kūniškumas šiaip jau yra natūraliausias dalykas žmogaus gyvenime, tik per laiką išbarstomas gėdų-šmėdų ir visokių kuklumų (didelis meh kuklumui).

KALBĖTI, GALVOTI APIE PINIGUS, JŲ NORĖTI IR TURĖTI YRA LABAI GERAI
Iš kur tas kuklumas apie pinigus mūsyse? Iš tarybinių laikų lygybės ir pasididžiavimo gebėjimu išsisukti, DYI’inti ir va penkis vaikus išauginti praktiškai su trim rublių. Pinigai ir turtas yra tokia pat sveika siekiamybė, kaip laimė, meilė ir pyrago gabalas. Aš tuščiai nepryčinu, sakau tą, kuo pati tikiu ir gyvenu. Nekalbu apie tai, kad norėti uždirbti pakankamai yra ok, labiau apie tai, kad poreikis būti filthy rich yra sveikas. Kita vertus, godumas man pačiai dar nėra patogus jausmas, ir nežinau ar kada būsiu apžora galiai, įtakai & stuff. Medžių šlamėjimas ir knygos is a place I’d rather be.

BE TRUE TO YOURSELF
Šito nesinori versti (“būk nuoširdus su savim” skamba kaip pastovėjęs kefyras). Neimituoti dalykų, kurie paties nejaudina ir tokiu būdu neapgaudinėti kitų, prisiminti, kad visą laiką patikti kitiems nėra nei svarbu, nei naudinga, nei įmanoma, būti humble ir open su savim pačiu, keisti dalykus ir kryptį, jeigu atėjo jausmas, kad ne taip norisi ir priimti save. Aš, pavyzdžiui, žinau, kad pernelyg savim nepasitikiu ir kiekvieną dieną su tuo grumiuosi. Dar žinau, kad kitiems esu weirdo ir to niekaip nekeičiu, nes man taip patinka ir aš sau normali.
Iš drabužių pusės – nebepushinu, jeigu jaučiu, kad juoda iz mai dizaja, tai ir rengiuos juodai. Pradėjau norėti kūniškumą atskleidžiančių siluetų, ilgių. Jausmas taip rengiantis Vilniuje (pačiame nekūniškiausiame mieste planetoje) kartais būna underwhelming, bet nenoriu dangstytis vien dėl bendro vyraujančio tono. Look at dem legs.

Ir viskas, dirbtinai daugiau nebespausiu. Apie autentiškumą nekalbėsiu, tikrai ne visi individai yra autentiški ar kažkuo itin išskirtiniai, ir tai yra ok. Apie bitches ir guns irgi nekalbėsiu, čia ta fake ass shit dalis saviironijos besiprašanti.

Tai how u doin?

Grown Up Stuff

Mano realybėje egzistuoja viskam totaliai priešingas ir atsveriantis dydis, dalykas, savybė. Pavyzdžiui, didelės kalbos apie esminius dalykus (nekenčiu small talk’o) skleidžiasi kartu su polinkiu į išskirtinai smulkias, asmeninės simbolikos prisodrintas detales, kurios dažniausiai ir yra skirtos tik mano pačios žinojimui ir smagumui. Tvirtas stovėjimas ant žemės (visomis prasmėmis) yra lydimas nuolatinio vėpsojimo į padanges.
Dar ta realybė ir aš su ja nuolat keičiuosi.
Kodėl dabar žymiai rečiau postinu savo pačios derinius? Nes:
1. Mažiau šopinuosi, nebenoriu daug ir random daiktų kaip anksčiau, perku tik tai, kas žinau, kad teiks ilgalaikį malonumą;
2. Dėl pirmos priežasties, mano stilius tapo ramesnis, švaresnis, rimtesnis, labiau suaugęs;
3. Mažiau savęs noriu atiduoti internetams, visus ooh ir aah pasilaikau  savo privačiam kasdieniam gyvenimui.
Tai nereiškia, kad dabar esu žemės spalvų nuobodyla. Vakarui skirtus dalykus vis dar mėgstu dėvėti dieną, tik renkuosi viską išgyventi, o ne žiūrėti, kaip gyvenu. Nors spalvos definitely pasikeitė, nes rudi plaukai reikalauja sodresnių spalvų ir daugiau raudonos/oranžinės/smaragdinės, visa tai mažai dubliuojasi su bleached blond eros švarių šaltų spalvų ir stiprių kontrastų principu.
Kaip ir sakiau, viskas nuolatos keičiasi, vyniojasi. Darbas, savijauta, heck, plaukai, ir tie nestovi vietoj, todėl spinta ir požiūris negali likti ten, kur buvę.
Tai šįkart apibendrinimui patarimo nebus. Beje, žiauriai mėgaujuosi naujai atrasta laisve nuo kasdienio įsipareigojimo duoti stiliaus patarimus (kurie neretai turėdavo platesnę patarimo potekstę). Dabar jeigu staiga paklaustumėt kas ten su kuo dera arba ką nusipirkti, sakyčiau, nežinau. Ir tai yra dalykas, kuriuo mėgaujuosi dabar labiausiai. Nežinojimu arba galėjimu ne viską žinoti. Sure, mano darbo titulas nepasiteitė, jis vis dar “stilistė” (kaip paprastesnė, nemėgstanti įmantrybių liaudis sako – dizainerė, prie meno tokia, arba dar giliau į nesupratimus apie ką stilistai veikia: “o tai buvai šiandien ofise?”). Ir stiliuoju aš į kairę ir dešinę. Bet nebe be skaičiaus nepažįstamus random žmones on demand. Nepaisant pobūdžio, specifikos ir apimčių, tai vis dar – ta pati darbo su žmonėmis sritis, todėl alternatyvos “work hard & be nice to people” požiūriui joje nėra. Kad ir kokie žurnalų viršeliai & pasiekimai nugultų portfolio.

P.S. Per neapsižiūrėjimą nežinau kuriam laikui buvau išjungusi komentarų skiltį (pati nesuprantu, kaip tai įmanoma), bet dabar ji vėl gyva. Tegu jūsų balsai ten skleidžiasi laisvai.

Už nuotraukas ačiū Ann Photography (jos FB puslapyje rasit vien rockin’ koncertų nuotraukas ir mane!)

Švarkas – ASOS, megztinis – SH, kelnės – H&M, batai – Kennel & Schmenger, klipsai – Fashion Zone, segė – kaip Kauno Urme Rylko, tik Jogailos g. no name tų pačių prekių parduotuvė.

The Calabasas Off Duty

Niekada nenustosiu mylėti ir vertinti klasikinių švarkų, kostiumėlių, marškinių ir kitų profesionalumui, galiai, darbiniam reprezentatyvumui būtinų atributų. Nes jų interpretacijos yra begalinės, dažnai suteikia moralinius šarvus ir neleidžia būti lengvai perskaitomam. Suprask, esu on duty, va – mano vizitinė. Nesvarbu, kad buvo eita tik kavos, for that instagram lyfe.
Čia ta šaunioji, appreciatinanti business attire stilių pusė.
Dabar kita, tikroviškesnė, ir prie ko aš čia vedu paaiškinanti.
Kiek save atsimenu, pasirinkimo nedirbti, nesistengti, nesiekti visko savo jėgomis neturėjau niekada. Tai “work hard & be nice to people” ne tik kad yra mano mantra, bet ir pagrindinė charakterį, spintą ir elgesį formuojanti taisyklė. Tiesiog niekada negaliu sau leisti kitaip. Bet you know, jeigu esu ne on duty, labai tikėtina, kad atrodysiu visiškai ne professional ir approachable, o dėvėsiu Yeezy type of stuff. Su daugiau attitudo, arba tiksliau, be to priverstinio Be Nice. Tokie momentai ištinka nedažnai, ir trumpam, ir aš juos appreciatinu labiau už daug kitų dalykų.
Žiūrėdama mini investigation’ą, kaip Calabasas miesto gyventojų (Kardashian-Jenners, Kanye West, Drake, Jennifer Lopez ir blabla) stilius per laiką anksčiau buvusius nepriimtinus ir nepageidaujamus dalykėlius, tokius kaip sweatpants’us su aukštakulniais, plastikinius striptizo šokėjų batus, unitardus, ilgus batus vien su trikotažine maike, pavertė visų geidžiamais, išgirdau vieną frazę, kuri leido pačiai suprasti jau seniai kirbantį jausmą: “people want to look like they don’t have a 9 to 5 job, like they can afford not working.” Ir tai yra tiesa.
Pati prabangos nedirbti neturėsiu dar ilgai, na, bent jau darbo, kuris padėtų sumokėti nuomą, nusipirkti chios, dar kartais batus ir vyno. Laisvo laiko marių irgi neturiu. Todėl atrodyti lyg I don’t have a single fuck to give, ir labai off duty aš ir toliau laikysiu tikrąja prabanga ir privilegija. Dėl to ir toliau šlovinsiu Yeezy estetiką, sporty sexy elementus ir kartosiu sau veidrodyje:
– You is kind, you is smart, you is important.

Jeigu norisi daugiau sweat pants, hoop earrings, crop-tops & long nails west coast’o tipo įkvėpimo, sau aš jo semiuosi iš šitos ameizing instagramo vietinės https://www.instagram.com/frntr0w/

Winter Makes No Sense

Labiau noriu būti atsiminta savo darbais, o ne zyzimu. Bet akivaizdu, kad kai pakantumas tamsai ir drumzlinam orui pasiekia grindis, mes visi įeinam į kasdienę heito mantrą. Aš ne iš savo galvos taip nustačiau. Pastaruoju metu bendravimas yra įgavęs juokingą lakoniškumą, ir būtent tose vietose kur turėtų natūraliai vykti domėjimasis vieniems kitų savijauta. Toks iš serijos Ne Tas Man Galvoj, Gal Gali Nustoti Kalbėti dalykėlis. Akys atgyja tik prabilus apie orą, žiemą, ir kaip ji negyvai visus užkniso. Išmintingesni, tie, kurie never lose their shit, tik tyliai palinksi galva, o likusi didžioji dauguma su pasimėgavimu įeina į heito skleidimo dažnį. Prisijungiu ir nestabdau. Šitas konkretus nejūrinis ūmus ir niūrumu nusileidžiantis nebent Sibiro platumoms klimatas nėra tinkamas gyventi žmonėms. Aš neišsiplėsiu apie tą niekada nenutinkantį pavasarį, apie milijoną uždegimų, kurie tiesiog nenutiktų temperatūrai išliekant apie nulį, apie tragiškus žvyro tešla telkšančius kreivus šleivus šaligatvius, dėl kurių įmanoma negailint avėti tik iki gyvo kaulo įgrisusius kerzus, ir naują triuką – nuo šalčio pasileidžiančius ašarų upelius. Man bloga nuo lauko drabužių ir nuo jų sandėliavimo per vasarą. Nuo kepurių, kurios iš manęs padaro toddlerę, papildomų kojinių movimosi, kad penkiasdešimtą kartą koks ten šlapimo pūslės uždegimas neįsimestų. Aš net buvau sau įsikalbėjusi žieminę depresiją ir jau ėjau gydytis, kai paaiškėjo, kad nėr ko gydyt. Gal klimato atšilimas gali nutikti selektyviai tik čia ir kuo greičiau? Cuz, umm, I’m losing my shit.
Jeigu jums nebūna blogo oro, o tik netinkami drabužiai, sveikinu, you’ve nailed it. Tik prašau, neskleiskit šito feikinio pozityvo man, nes pls, look around, or I’ll make you.

Jeigu jūs kaip ir aš nesitenkinat vien džinsų ir megztinių režimu, priešinatės realybei, nors tai ne visada pasiteisina praktikoje, ką rengiatės, kad tai atrodytų kaip pavasaris, o jaustųsi dar kaip žiema? Pridalinusi toną stiliaus patarimų, šįkart pati ieškau kokio gero ar bent jau reassuring.

Bomberis ir dryžuota palaidinė – H&M, sijonas ir baltai juodas “golfas” – SH, auliniai – Bershka, kepurė – ASOS.