Getting Old & Stuff

Aš nesijaučiu labai graži. Atsistojusi šalia super simetriškų veidų, mažų mielų smakriukų, satino lygumo odos ar charizmatiškai ryškių bruožų aš puikiai žinau, kur stoviu – žemesnėje skalės dalyje. Nuo vaikystės iki pat kol pradėjau studijuoti turėjau itin kreivus dantis, kurie nepridėdavo pasitikėjimo savimi. Bet visai neblogai tai kompensuodavau dideliu aktyvumu užklasinėse veiklose ir laisvai per kraštus besiveržiančiu kūrybiškumu. Mano veidas visada buvo keistai asimetriškas. Kiekvieną bruožą padalinus tiesia linija per vidurį išryškėja dešinės pusės “nuvažiavimas” žemyn, lyg vaikystėje kas ant galvos būtų netyčia prisėdęs. Esu itin pastabi ir kasdien tiek dėl darbo specifikos, tiek dėl savo būdo, veidus tyrinėju kaip Kristupas Kolumbas vandenynų žemėlapius. Dėl to esu tikra, kad mano vertinimai yra objektyvūs.

FA009136-63BD-4BFC-95E7-8018DB970927

Žinodama visus savo netobulumus, aš iki šiol nesu savo veidui dariusi nieko ilgalaikio ar rimtesnio negu antakių plaukelių nudažymas, išsilaikantis kelias dienas (tai nutiko lygiai du kartus) ir poros apgamų naikinimas. Man 30 metų, ir jau tikrai pastebiu šiokį tokį veido odos sultingumo, natūralaus spindėjimo nykimą, raukšleles, ar kai kurių bruožų griežtėjimą. Nepaisant to, rimtesnių intervencijų ar veido injekcijų mintis scares the shit out of me. Žinau, kad tai nėra jau taip sudėtinga ar lemtinga, kai kurias korekcijas lengva atlikti pietų pertraukos metu ir trunka mažiau negu manikiūras. Karvės irgi nekainuoja, priklausomai nuo “remonto” masto. Bet dalykas, kuris mane baugina labiausiai yra tai, kad po kažkurios procedūros žmogus gali nebeatrodyti kaip jis pats. Todėl labiausiai bijau prarasti savastį.
Ir net nenoriu užsivesti apie veidus, kurie from the nose up, pokalbio metu nebeištransliuoja jokių emocijų. Arba lūpas, kurių oda tokia įtempta, kad žiūrėdama jaučiu skausmą. Arba didesnio speigo metu botulinu koreguotas veidas turi tą keistą mėlynumą, tokį negyvą.
Žinau, kad veido korekcijos arba ir full blown plastinės veido operacijos yra no biggie pas patyrusį profesionalą, o mini boob-job’sai išgyvena savo momentą, ir viskas atliekama sensibiliau negu dar prieš gerus penkis metus. Ir kas čia žino, gal pati netrukus visai pakeisiu giesmelę. Bet kol kas luktelėsiu natūralesnio priėjimo ir mikro korekcijų išvystymo. Peer pressure got nothing on me, kol su tuo atvaizdu veidrodyje gyventi išeina daugmaž taikiai.

P.S. Prieš gerą mėnesį radau sidabrinį žilą plauką. Ne žiauriai malonu, bet nemeditavau ties tuo. Gydytojai sako, kad moterys maždaug mūsų mamų jaunystės laikais pradėdavo žilti vidutiniškai 40-ies, o dabar – 30-ies, ir viskas – dėl streso. Tai į žiemos atostogas žiūrėkit atsakingai.

Real Life & JOMO

Arba darbinis pavadinimas “Trying To Be Cool All The Time Is Not Healthy For You”.
This just in – FOMO (Fear Of Missing Out) yra senas trendas. And rightfully. Jo vietą kartu su visa suklestėjusia wellness industrija, sąmoningu dėmesiu savo gyvenimo gerovei ir savijautai, užėmė JOMO, arba Joy Of Missing Out. Ir tai nestebina, nes niekas nėra įgalus viską aprėpti ir visur suspėti. Tik kurį laiką visi sau tyliai už tai skirdavom dideles dozės kaltės ir nepilnavertiškumo. Nes kai tavo kolegas pakviečia į hip renginį, o tavęs ne, ir apskritai apie tokį renginį sužinojai skrolindamas renginių nuotraukų galerijas, pasijauti mažų mažiausiai uncool. Bet guess what, skambino tikras gyvenimas, ir sakė, kad laikas nuspręsti, ką daryti su padrožtais pagalvėlių užvalkalais ant sofų, sausėjančia oda ir suprastėjusiu virškinimu. Dar skambino visi psichinės sveikatos gydytojai ir prižiūrėtojai, ir sakė, kad rutina ir normalumas mums yra į naudą. Senas geras maitinimosi, miego ir visų kitų dieninių veiklų/savipriežiūros režimas – welcome back.

3de1a6a6168a3476f5ebfa8f88f73b18

Laikas atsisveikinti su pritemptu coolness standartu ir embreisinti tikrąjį gyvenimą, vėl, kaip senais laikais.
Kaip Leandra (Medine, duh!) kalbėdama su giminaite telefonu, pakeliui į dar vieną fashion show per praėjusią Niujorko mados savaitę, išsiaiškinusi, kad abiems patinka valgyti varškę, panoticino: “Man, I love real life!” Ir tada turėjo vėl grįžti į darbo realybę, kuri yra viskokia, tik ne down to earth. Bet it’s OK, nes kai sąmonė prisijungia ir su mumis daro nuolatinį situacijos stebėjimą, sumažėja šansai išprotėti ir užsidirbti trūkčiojančios akies tiką arba stresinę nemigą.
Aš irgi mėgstu normalumą ir adekvatumą, labiau už naujus batus. There, I’ve said it.

HyperFocal: 0

Tai let’s hygge. Būtinai nusipirkit vitamino D ir žuvų taukų, nes visiška šikna su ta šviesa, jėgom ir miegu gaunasi tokiu metu. Pasigaminkit vakarienę pagal niekada nebandytą receptą nepakeičiant nė vieno ingrediento. Paskambinkit ne tik mamai, bet ir pusbroliams/puskėms, mažiau bitchinimo mesendžerio chatuose, nusipirkit šiltų, truputį per didelių kojinių (nes jaukiau ir išsitrina šlepečių poreikis) ir nevalgykit vėlyvais vakarais, bus lengviau save mėgti kitą dieną be išlygų.

c9db013d9e2a9b5e3bf5a0251ab02e9a

Dar skirkit laiko nieko rimto neveikimui, savo specifiniams pomėgiams (gal laikas prisiminti tapybą? Nebūtina dalintis rezultatais su visu pasauliu prisiminimo stadijoje), labiau patingėkit savaitgaliais, skaitykit knygas prieš miegą o ne n-tąjį kartą skrolinkit news feed’ą ir daugiau žvenkit ir kalbėkit juokingas tiesas. Jeigu niekas nejuokinga, tai ko čia dabar taip?

P.S. Visos nuotraukos iš Sleepy Jones ankstesnių kampeinų.

Ką Rengtis Kai Turi Naujų Šmutkių

Geras klausimas, ar ne? Akivaizdu – naujas šmutkes. Bet link ko iš tikrųjų suku, tai yra sena kaip pasaulis istorija. Nusiperki naują bangin’ sijoną su dviem skeltukais priekyje, naujus slouchy aulinukus, naują baker boy kepurę, naują suknelę su viena rankove, hell, naują maikę! Ir pirmiausiai nutinka didysis “mano visi kiti daiktai dabar yra 2 leveliais prastesni, kaip galėjau būti tokia akla ir rengtis taip nykiai visą savo gyvenimą, tai ką, dabar kasdien vien tik su tuo nauju (insert item) ir reikės vaikščioti?” fenomenas.
Calm. Down.
Geras dalykas apie naujus pirkinius yra jų spindintis šviežumas, nepriprastas dailumas ir jaudulys, kurį jie vis dar sukelia. Įsivaizduoju, kad panašiai kaip su naujagimiu – kiti vaikai jau biškį pabodę ir užknisę, o šitas vis dar stebuklingas ir atneša naujų spalvų į family mix’ą. Kitas geras dalykas – derinant su senesniais ir ne tokiais posh daiktais gaunasi tokio gerumo ir taiklumo ir kietumo deriniai, kad nėra žodžių.
Tai šįkart be įsipareigojimo sezonui, nors iš taktiškumo visus batus parinkau uždaromis nosimis.
Kaip derinti kailinius su print’u, kad nesigautų abejotinas “Visi Trendai Viename” derinys? Visų pirma, rinkitės neutralių spalvų šviesesnius kailinius. Su tokiais bus lengvesnis gyvenimas. Tada nepersistenkit su batyčiais prie jų, tiks paprasčiausi sportbačiai. Simple megztukas su languotos vilnos A formos mini sijonu ir neutraliausios spalvos pasaulyje rankinė bus pats tas. Ir šiaip, jeigu jaučiat, kad persistengėt, sportbačiai visada yra atsakymas.maximalist8
Kitas, ne lengvesnis iššūkis – luxury sijonas su plunksnom, žvyneliais ir amžino gyvenimo pažadu. Bendrai, puošnesnius sijonus truputį “nurenkit” (dress down, žmogau), platesniais, masyvesniais megztiniais. Can never go wrong with this.

maximalist1

Baker boy kepurė, slouchy aulinukai ir nesvietiškos ambicijos. Ką gi, akivaizdu, kad čia yra stipri meilė militaristiniam stiliui. Tai keep it simple & not too serious. Galima ir senesnių tendencijų įpinti, galima į tai žiūrėti uniformiškai. Dar paranku pasitelkti Miroslava Duma išmanymą, ką veikti su baker boy’umi. Bohemiškas, casual, marinistinis, denim on denim, militaristinis su batais virš kelių – you name it, she’s done it.

maximalist2

Ryškios kaip pavasaris plačios kulotės. Aš nežinau, ar kada nors pavargsiu nuo kuločių. Mano pačios stilius atitinka mados bipolinį sindromą – vieną dieną aš esu skandinaviška tomboy low-key anonimė, kitą – Rihanna Grammy apdovanojimuose, reikalaujanti visų dėmesio, su hi-cut bodžiu ir kokia nors strappy avalyne. Todėl kulotės yra stiprus vienas polis. Plius, jos – pačios dėkingiausios daugumai figūrų. Kulotės gali būti kaip kokteilinės eilutės dalis, ir labai įspūdingas pagrindas. Svarbu grakštūs batai ir nugesinta likusi spalvinė gama. Silueto prasme – stiprios, išraiškingos formos be standartinio “jeigu apačia laisva, tai viršus – aptemptas, ir atvirkščiai” priėjimo.

maximalist3

Nauja Gucci maikė. Jeigu jūsų naujoji yra su dideliu logotipu arba jums svarbiu šūkiu, o ne paprasta balta be nieko, tada jai į kompaniją reikės gatvinio glamūro. Universali taisyklė, nelabai turiu ką pridurti.

maximalist4

Keliavot, ir kokybiško šopingo ekspedicijoj apsidovanojot fainomis šmutkėmis (šiuo atveju, rimta Tibi suknele), kurios yra svarios, ne itin universalios, bet labai džiuginančios, įspūdingos ir sukelia teisingo pasirinkimo jausmą. Bet vis dar neaišku, ką po velnių su jomis daryti. Pirma – svarbu kvėpuoti ir gerti daug vandens. O po to, kaip ten bebūtų, tai yra rimtos šmutkės, ir su jomis galit dėlioti kokius tik norit derinius. Juk šiaip ar taip po to šopingo jūs – jau nebe tas pats žmogus. Suknelė ant džinsų, caraitiški lygiapadžiai, minimalistinė, bet fancy as fuck rankinė ir jūsų mylimiausi linksmi auskarai. Kaip minėjau, not too serious požiūris visada padeda pasiekti taiklesnių, ne over done rezultatų.

maximalist7
Ir pabaigai, pagal geriausias tradicijas, turi būti nuotaka. Ok, ne nuotaka bet emocinis ekvivalentas, didysis spintos gyvenimo fejerverkas (iki kito, dar didesnio).
TA Proenza Schouler suknelė. Apskritai, kai kurie drabužiai sukelia tokio intensyvumo emocijas, kad darosi neramu, ar daiktai Gali žmogui daryti tokį poveikį, ar čia jau susiduriama su problema. Tiksliau, ar aš turiu sutrikimą.
Su labai garsiomis, galingomis suknelėmis svarbu rinktis tyliai, bet taikliai akompanuojančius batus. Aišku, tiktų klasikiniai suede juodi pumpsai su 10,5cm kulnu, bet aš juk ne tam tris valandas dėliojau derinius, kad kartočiau pirmos klasės kursą. Ir dar, pravartu susigalvoti temą, laikmetį arba kultūriškai sodrų personažą. Teatrališkas spalvų derinys ir viena nuoga ranka sufleruoja bohemišką išbaigimą. Be to, aš visą gyvenimą mintyse galvoju, prie ko dar tiktų turbanas, tai here you have it. Jeigu įvaldomi turbano dėvėjimo ir derinimo subtilumai, jums gyvenime nebėra nieko neįveikiamo. Apyrankė dedama virš alkūnės, ir ji turi būti diskretiška, tarsi jums išlieta.

maximalist6

Čia buvo gyvenimo džiaugsmo ir meilės šmutkėms pamokos.
O dabar – marš galvoti apie nebanalias dovanas. No pressure, bet žiūrėkit į tai kaip į asmeninę įvaizdžio reklamos kampaniją.

Hugs & Wishes

Cliché

Ar aš save laikau blogger’e? Jeigu turiu blog’ą, vadinasi esu. Net jei ir veikiu dar N papildomų skirtingų “rimtesnių” dalykų. Kodėl man prireikė atsakyti į akivaizdų klausimą ir padaryti mini įsivertinimą? Nes pastaruoju metu tinklaraštininko etiketės visi baidosi kaip tuberkuliozės. Ir dar išvešėjo hypocritical (nežinau lietuviško žodžio, neužmėtykit, užaugau su MTV) attitud’as ir laikysena dėl buvimo blogger’iu. A la, jeigu taip save vadini, tai per dienas nieko daugiau neveiki tik schedull’ini super trendy autfitų fotkinimą, efemeriškoje pozoje geri kavą, atsainiai bendrauji ir nuolat atostogauji. Būtinai daug, visur gražiose vietoje ir visaip kaip valgai ir nestorėji, fries before guys, dude. Ir šiaip kitų akimis esi toks lėkštos dvasios žmogėnas be savikritikos, dėl to kitiems neretai būna gėda už tave.
Ką gi, tokių žmonių tikrai yra. Tik ta dalis apie nestorėjimą neegzistuojanti. Bet nereikia prisidenginėti kraštutiniu pavyzdžiu, vengiant pripažinti savo veiklą ir įsipareigoti kažkaip vadintis. Tiltai dėl to nesudegs, socialinis statusas nesumažės, autfitai nepablogės. Blog’ai yra patys įvairiausi, ir nebūtinai geriausi surenka didžiausią auditoriją, obviously. Personos už tų blog’ų irgi margos kaip skiautinių kilimai (sorry už turėjimą įsivaizduoti tą daiktą). Tu nesi tavo kontentas, nors ir esi už jį atsakingas. Ir tave tikrai vertins pagal tavo darbus. Bet tu nesi tai, todėl – ramiai.
Pamokslo dalis baigta, dabar prie to, ką aš veikiu su tomis sidabrinėmis kelnėmis ir skrybėle. Pagalvojau, o ką, jeigu apsirengčiau kaip ta klišinė blogerė, kuria dabar niekas nenori vadintis?
Tokiam tikslui skrybėlė yra a must, aksomas kažkur – irgi būtinas, kailinukai, metallic’as ir choker’is, nepamirškim choker’io. Pamiršau tinklines kojines, bet tikiuosi atleisite man už tai.
Ir ką? Man buvo faina, jaučiausi savo kailyje, žinau, kad visa tai vienoje krūvoje atrodė tikrai gerai. A, ir feministiniai marškinėliai, jie čia taip pat yra, siūlau ir jums bent vienus įsigyti.
Beje, truputį gudravau. Visada mėgstu įterpti kažką, kas dabar nėra visuotinai hip&cool. Nes tai padaro mano autfitus būtent more hip ir more cool. Šįkart tai buvo kostiuminė įliemenuota juoda liemenė. Nei vintažas, nei mada, tik sausas paprastas laikui nepavaldus, bet ir nejaudinantis daiktas. Ji viską ir subalansavo, suteikė aiškesnę, kietesnę struktūrą ir siauresnį siluetą po pūkuotais wild kailiniais.
Aišku, dar skonio turėjimas ir proporcijų pajautimas labai padeda tokiais atvejais, kai polėkis/noras būti trendy yra uber alles.

Pastebėjimas Nr.1 – atrodyti kaip cliche blogger’ei yra paprasta. Bet nuoširdžiai tokia būti kol kas nebandžiau, nes tai atrodo kaip full time darbas. O darbo aš turiu, dar ir studijuoju, so thanks, maybe later.

Pastebėjimas Nr.2 – stipriai vėstančiu laiku eksperimentuoti yra itin įdomu, nes didesnė rizika nupjauti grybą, sumalti š, ir prisidaryti nesamonių.

Pastebėjimas Nr.3 – pūkuoti kailiniai yra tokie pat nepavaldūs laikui kaip ir pūkinės striukės. Ta prasme, jie dėvisi greitai, bet jų aktualumas turbūt niekada ir nesumažės, tad galit įtraukti į kiekvieno sezono pirkinių sąrašą.

Akivaizdus pastebėjimas Nr.4 – blizgantys džinsai visada storina, todėl yra rizika, kad nepavyks atrodyti super hot/skinny/sexy/kendall-jenner-ish, jeigu turimas toks tikslas.

Kailiniai – second hand’iniai,
Skrybėlė – Monton,
Džinsai – H&M,
Liemenė – second handin’ė,
Marškinėliai – Lindex (Future Is Equal),
Aulinukai – Sala,
Choker’is – Krystal London,
Smulkūs ilgi karoliai – draugės dovana,
Ilgas V formos pakabukas – ASOS,
Hailaiteris, lūpų blizgesys – Fenty Beauty (gedulas dėl hailaiteriui nepalankaus tamsaus metų laiko).

Thrills & Volume

Kas dar gali jaudinti, kai, atrodo, kad viskas madoje išbandyta ir išsimatuota?

Iš naujo išrasti drabužių niekam nepavyks. Mados ciklai pradėjo suktis kaip vilkelis. Apsirengimo jaudulys su laiku po truputį išgaruoja. Lieka sezonų kaita ir su tuo ateinantis mini persikūnijimas į naują save. Makeover’iai. Dar yra valios dovanos. Pabandysiu paaiškinti, ką tuo noriu pasakyti. Kai turi valios atsirinkti madoje tik tai, kas tave asmeniškai domina ir veikia teigiamai (gal lieknina, gal gražiai paryškina odos kompleksiją, gal suteikia beprotiškai jaudinančio spindesio, gal padeda paneigti fizikinius dėsnius arba suteikia neabejotiną emocinį šarvą), nepuoli prie visko kaip išprotėjusi beždžionėlė tą pačią sekundę, kai, tarkim, pasirodo viniliniai miniakai, nes gal glam-punk’as tau visiškai negroja, per laiką mada tave apdovanoja. Arba pats save apsidovanoji, nes nesiblaškai ir gauni didesnes jaudulio dozes atėjus laikui.
Aš esu už valios ir šopingo režimo turėjimą. Spontaniški gali būti smulkūs, nebrangūs pirkiniai ir tik maždaug pirmoje mėnesio pusėje. Reikia savo spintą formuoti kaip tvirtą darinį, nepajudinamą vienų naujų oranžinių kuločių (tai dabar man ir naujų batų, naujo švarko, kažkokios palaidinės reikės!). Reguliariai ją apvalyti. Išsigryninti, kas šiuo gyvenimo etapu labiausiai tinka. Gal keitėsi plaukų spalva? Trust me, kai grįžau prie savo natūralių tamsių rudų plaukų, mano spinta patyrė negailestingą reviziją, o pildoma yra itin apdairiai ir strategiškai.
Tas pats galioja ir makiažo skyreliui. Prisipirkti naujų lūpų pieštukų ar 6-tą skaistalų atspalvį asmeniniam naudojimui gali atrodyti kaip gera mintis blogą dieną (nes aš galiu, aš savo gyvenimo valdovė, be to, čia juk tik keli eurai), bet tai yra toks pat neapdairus chaoso sau kūrimas. Ilgalaikis šopingo list’as ir meikapo priemonėms, ir drabužiams, ir namų apyvokos daiktams yra highly recommended.
Kuo dabar džiaugiuosi pati? Stipriom, aiškiom, naujom formom. Iš ko vėl kyla klausimai: ar po šituo autfitu žmogus turi kūną, ar tik sumaniai pritvirtintas galūnes? Kiek vienetų militaristinių kišenių žmogui gali reikėti? Ar tai paukštis, aitvaras, o gal juodoji raja? Kartais esu linkusi palikti truputėlį mistikos.

P.S. Ačiū už kantrybę! Žinau, kad buvau dingusi per ilgai.

Paltas/suknelė – OHMY,
Kelnės – H&M,
Palaidinė – Secondhand,
Auliniai – ZIGN,
Rankinė – Cheap Monday,
Akiniai – Mango.

I Still Don’t Know How To Pack

Gudrūs tutorialai kaip susipakuoti visą kelionės garderobą ir kosmetiką (?) tik į rankinį bagažą, selebričių “what’s in your bag” geranoriški atskleidimai, kaip jos išties daug daiktų nesinešioja, nors į rankinę telpa visas moters pasaulis (ane?), bet va ir be wet wipes negali, ir be veido kremo (aš vis dar nesuprantu, kaip gali žmogui prireikt vidury dienos pareaplainti kremą. Eini eini, dirbi dirbi, ir šast – išsitrauki kremo. Rankų kremą suprantu.), ir be atsarginių dviejų porų pėdkelnių, pakrovėjo, plančetės ir dviejų Tom Ford kvepalų buteliukų, kurie tikrai nėra iš lengvųjų. Žodžiu, aš nepriklausau tai palaimingai light-packer’ių grupei. Kiekvienai kelionei deduosi kiek daugiau negu gali prireikti. Dažniausiai prireikia visko, labai retais atvejais – kiek daugiau negu pusės šmutkių. Ir vis tik man didžioji mistika dėliojimęsi tebėra kelionės į šiltus kraštus. Atrodo, vieną kartą nukeliauji ir jau žinai likusiam gyvenimui, ko tau ten gali prireikti. O vat ir ne. Man kiekviena šilta pajūrinė kelionė yra mįslė. Bendrai esu labiausiai atsipūtusi keliautoja ir daiktų susikrovėja. Kai kiti tikrina dešimt kartų ar tikrai turi pasą, pakrovėją, plokštelę (kai tau nuima breketus, tu plokštelę nakčiai dediesi for the rest of your life. Mes su Luku abu turim plokšteles. So millenial.), aš susidedu ir nebeabejoju, žinau, kad turiu viską, nes atsimenu, kad dėjausi. Taškas. Labiausiai tricky dalis yra jau nuvykus į kelionės tikslą susiprasti, koks atstumas nuo viešbučio iki paplūdimio. Ir koks realus jaučiamas karštis. Nes jeigu ten pragaro liepsnos, o įsidedi labiau įliemenuotus, odą standžiai apglėbiančius drabužius – you’re screwed. Šįkart kroviau lygiomis dalimis ir laisvų, plevėsuojančių suknelių, ir aukšto juosmens įpakuojančių daiktų, ir crop-top’ų, ir plačių glamūrinių kelnių, džinsinių šortų ir simple marškinėlių. Man prireikė tik tų laisvų suknelių ir džinsinių šortų. Gyvenime savo laisva valia taip nuobodžiai paprastai ir banaliai nesirengiu kelias dienas iš eilės. Bet kai tik susivokiau, koks scenarijus man pasiteisins labiausiai ir tai priėmiau kaip normą, viskas buvo ok. Hell, aš šįkart su flip-flopais ir į parduotuvę, eidavau. Jokių mados ambicijų irgi kartais sveika. Nors tik labai, labai trumpam. Paskui savivaizdis gali negrįžtamai išsikreipti ir standartai nukristi kažkur žemiau jūros lygio.
Žodžiu, trumpa autfitų kronika:

Processed with VSCO with f2 preset

Taip, aš turiu lininę marškinių tipo suknelę. Ji nepakeičiama būtent pragariško karščio ir šlapio maudymosi kostiumėlio po ja scenarijui. Chaki spalva vasarai yra jėga, nes dailiai paryškina įdegį ir draugauja su aukseliu. Auksinės laikinos tatuiruotės, papuošalai, basutės – whatever.

Processed with VSCO with a5 preset

Šortai ir crop-topas vienu metu man irgi būna pateisinami tik svilinančio karščio atveju. Kitaip aš būtinai rinkčiausi pilno ilgio palaidinę ir ją kamšyčiau į šortus (man reikalinga bent kažkokia liemens iliuzija, o aukštintas juosmuo tą puikiai sukuria). Tos basutės? Irgi tik kai ambicijas turiu nustumti į šoną. Žodžiu, turiu tokiems atvejams skirtą šmutkių stash’ą, kurio savo lietuviškoje kasdienybėje neliečiu.

1DSC_8316

Tada Ta raudona suknelė. Ji yra žmonijos kolektyvinio kūrybiškumo rezultatas, nes yra versatili, lengva kaip pūkas, pakankamai nenuobodi ir nuolankiai man tarnauja jau antrą vasarą. Bet jaučiu kad tuoj pabos ir atsidurs Vintede.

Processed with VSCO with a5 preset

Džinsiniai šortai ir paprasti marškinėliai. Kvaili seni marškinėliai. Kartais geriau nebūna!

Processed with VSCO with a5 preset

Taip, aš dažniausiai su savim vežuosi vieną porą aukštakulnių. Nes man jų visada prireikia, nes visada būna bent vienas vakaras, kai noriu jaustis literaliai pakylėta. Tąkart buvo Luko gimtadienis ir nieks man negalėjo sutrukdyti avėti savo satininių barely there basučių.

UWUW1960

Elegantiškesni ne džinsiniai šortai irgi visada turi gulėti lagamine bent vieni. Nes jie gali atlikti sijono ar net suknelės funkciją, priklausomai nuo viršaus. Šitie geltoni man yra no-brainer’is, dera su žiauriai daug kuo ir yra nenuobodūs dėl a la šilkinės tekstūros, platumo ir aukšto juosmens.

Processed with VSCO with a5 preset

Man patinka pikapai ir zebro raštas (suknelė iš Asos, ją galit rasti va čia). Win-win!

Ko labiausiai trūko lagamine? Dar vieno bandeau tipo siauro, mažo bikinio deginimuisi. Jeigu jau įgauti bikinio žymes, tai bent jau kuo mažesnes. Visi dirželiai, šniūreliai, vientisos yra žavu plaukioti jachta, maudytis jūroje, eiti į baseino vakarėlius, būti pavėsyje, bet jeigu jau deginuosi, man reikia kuo daugiau atviro odos ploto.
Kita vertus, kelininko atspalvio įdegis irgi nėra aukštas lygis.
O aš tokį netikėtai paskutinį kartą ir iškultyvavau.

 

Gal jūs esat nulaužę pakavimosi kodą? Plyz, atskleiskit jį ir man!

 

Dressy Arts Teacher Chic

Žmonės susikuria kančias ten, kur jų prieš tai nė nebuvo. Tuoj paaiškinsiu apie kokį mados procesą čia kalbu.
Prisimenat, kai visi vienu metu panoro atrodyti truputį stipriau į anti-estetikos pusę negu basic ir casual? Didžioji normcoro era. Tada po jos įsitvirtino bendras tonas rengtis taip, kad atrodytum visiškai dėl savo išvaizdos nesistengęs (prisidėjo ir Vetements fenomenas). Nors nematomų pastangų sukurti tokį messy įvaizdį būta daugiau negu dressy atveju. A la natūrali be makiažo oda, bet spindinti kaip už milijoną, I woke up like this plaukai (bet pakankamai estetiškai suguldyti), labai expensive awkward ilgio kelnės, kurios atrodo kaip dieduko pasiskolintos darbinės kelnės, koks tinklinis ridikiulis, irgi ne iš senų laikų o hi-fashion (think Olsens). Ir prasidėjo slaptos vidinės frustracijos era. Ačiū dievui, dabar atėjo jos atoslūgis, su nauja girly dressy era. Būti tiesiog dailiai apsirengus ir atrodyti puošniai vėl darosi hot. Ir aš negalėčiau būti laimingesnė. Kurį laiką galima ignoruoti faktą, kad traktoriniai batai juk tokie madingi, bet yra kiekvieno shoe-maker’io su skoniu didžiausias košmaras, nes akys greitai išsiilgsta grakštumo plono pado sleek basute aš mule. Braletė ant baltų marškinėlių irgi gal faina, gal 90’s, gal truputį in-your-face-i-do-what-i-want žaidimas, bet objektyviai žiūrint, tai yra trashy stilius be jokios ironijos.
Lengviau atsikvėpus, smalsu patyrinėti, o ką dar atsinešė tas dressy chic trendo sugrįžimas. Juk jis negali grįžti tiesiog toks plain and simple koks buvo seniau. Taigi, su savim jis atsitempė dailės mokytojos glamūrą (Annie Hall tipažas). Atsimenat, kokius papuošalus, drabužių siluetus ir spalvas, kokius audinius ir šukuosenas rinkdavosi jūsų dailės mokytojos? Tai va, daug nedažyto arba natūraliomis spalvomis dažyto lino ir medvilnės, natūralios odos spalvos avalynė ir galanterija, artsy crafty ir truputį rytų kultūra kvepiantys auskarai, pakabukai, apyrankės, ir užtikrintumas savimi darant net visai paprastus dalykus. Dar nemažai unisexo. Visa tai suporavus su šviežia elegancija gaunasi truputį labiau meniškais potėpiais kvepianti nauja estetika.

P.S., tai yra labai palanki tendencija stilizuojant savo senas sukneles ir ilgesnius sijonus su hot avalyne, berniukiškais kirpimais, dailiomis rankinėmis arba visiškai nutrintais ridikiuliais.

O aš kaip tyčia prie to paties atradau ir naują parduotuvę, kuri patenkino mano artsy rytietiškų dailės mokytojos susižavėjimo nusipelniusių papuošalų! Klipsai, apyrankė ir žiedas per visą pirštą iš “Butiko” Telšiuose, Respublikos g. 11A. Jie atsidarė tik praėjusią savaitę ir papuošalų lentynos yra HOT.

DSC_7963

Suknelė – H&M (iš Humanos),
Basutės – ASH,
Medinė delninė – Mango,
Žiedas su dviem spalvotais rutuliukais – iš no name butiko Berlyne,
Spiralinis žiedas – five and two Jess Ring, iš Urban Outfitters.