I Still Don’t Know How To Pack

Gudrūs tutorialai kaip susipakuoti visą kelionės garderobą ir kosmetiką (?) tik į rankinį bagažą, selebričių “what’s in your bag” geranoriški atskleidimai, kaip jos išties daug daiktų nesinešioja, nors į rankinę telpa visas moters pasaulis (ane?), bet va ir be wet wipes negali, ir be veido kremo (aš vis dar nesuprantu, kaip gali žmogui prireikt vidury dienos pareaplainti kremą. Eini eini, dirbi dirbi, ir šast – išsitrauki kremo. Rankų kremą suprantu.), ir be atsarginių dviejų porų pėdkelnių, pakrovėjo, plančetės ir dviejų Tom Ford kvepalų buteliukų, kurie tikrai nėra iš lengvųjų. Žodžiu, aš nepriklausau tai palaimingai light-packer’ių grupei. Kiekvienai kelionei deduosi kiek daugiau negu gali prireikti. Dažniausiai prireikia visko, labai retais atvejais – kiek daugiau negu pusės šmutkių. Ir vis tik man didžioji mistika dėliojimęsi tebėra kelionės į šiltus kraštus. Atrodo, vieną kartą nukeliauji ir jau žinai likusiam gyvenimui, ko tau ten gali prireikti. O vat ir ne. Man kiekviena šilta pajūrinė kelionė yra mįslė. Bendrai esu labiausiai atsipūtusi keliautoja ir daiktų susikrovėja. Kai kiti tikrina dešimt kartų ar tikrai turi pasą, pakrovėją, plokštelę (kai tau nuima breketus, tu plokštelę nakčiai dediesi for the rest of your life. Mes su Luku abu turim plokšteles. So millenial.), aš susidedu ir nebeabejoju, žinau, kad turiu viską, nes atsimenu, kad dėjausi. Taškas. Labiausiai tricky dalis yra jau nuvykus į kelionės tikslą susiprasti, koks atstumas nuo viešbučio iki paplūdimio. Ir koks realus jaučiamas karštis. Nes jeigu ten pragaro liepsnos, o įsidedi labiau įliemenuotus, odą standžiai apglėbiančius drabužius – you’re screwed. Šįkart kroviau lygiomis dalimis ir laisvų, plevėsuojančių suknelių, ir aukšto juosmens įpakuojančių daiktų, ir crop-top’ų, ir plačių glamūrinių kelnių, džinsinių šortų ir simple marškinėlių. Man prireikė tik tų laisvų suknelių ir džinsinių šortų. Gyvenime savo laisva valia taip nuobodžiai paprastai ir banaliai nesirengiu kelias dienas iš eilės. Bet kai tik susivokiau, koks scenarijus man pasiteisins labiausiai ir tai priėmiau kaip normą, viskas buvo ok. Hell, aš šįkart su flip-flopais ir į parduotuvę, eidavau. Jokių mados ambicijų irgi kartais sveika. Nors tik labai, labai trumpam. Paskui savivaizdis gali negrįžtamai išsikreipti ir standartai nukristi kažkur žemiau jūros lygio.
Žodžiu, trumpa autfitų kronika:

Processed with VSCO with f2 preset

Taip, aš turiu lininę marškinių tipo suknelę. Ji nepakeičiama būtent pragariško karščio ir šlapio maudymosi kostiumėlio po ja scenarijui. Chaki spalva vasarai yra jėga, nes dailiai paryškina įdegį ir draugauja su aukseliu. Auksinės laikinos tatuiruotės, papuošalai, basutės – whatever.

Processed with VSCO with a5 preset

Šortai ir crop-topas vienu metu man irgi būna pateisinami tik svilinančio karščio atveju. Kitaip aš būtinai rinkčiausi pilno ilgio palaidinę ir ją kamšyčiau į šortus (man reikalinga bent kažkokia liemens iliuzija, o aukštintas juosmuo tą puikiai sukuria). Tos basutės? Irgi tik kai ambicijas turiu nustumti į šoną. Žodžiu, turiu tokiems atvejams skirtą šmutkių stash’ą, kurio savo lietuviškoje kasdienybėje neliečiu.

1DSC_8316

Tada Ta raudona suknelė. Ji yra žmonijos kolektyvinio kūrybiškumo rezultatas, nes yra versatili, lengva kaip pūkas, pakankamai nenuobodi ir nuolankiai man tarnauja jau antrą vasarą. Bet jaučiu kad tuoj pabos ir atsidurs Vintede.

Processed with VSCO with a5 preset

Džinsiniai šortai ir paprasti marškinėliai. Kvaili seni marškinėliai. Kartais geriau nebūna!

Processed with VSCO with a5 preset

Taip, aš dažniausiai su savim vežuosi vieną porą aukštakulnių. Nes man jų visada prireikia, nes visada būna bent vienas vakaras, kai noriu jaustis literaliai pakylėta. Tąkart buvo Luko gimtadienis ir nieks man negalėjo sutrukdyti avėti savo satininių barely there basučių.

UWUW1960

Elegantiškesni ne džinsiniai šortai irgi visada turi gulėti lagamine bent vieni. Nes jie gali atlikti sijono ar net suknelės funkciją, priklausomai nuo viršaus. Šitie geltoni man yra no-brainer’is, dera su žiauriai daug kuo ir yra nenuobodūs dėl a la šilkinės tekstūros, platumo ir aukšto juosmens.

Processed with VSCO with a5 preset

Man patinka pikapai ir zebro raštas (suknelė iš Asos, ją galit rasti va čia). Win-win!

Ko labiausiai trūko lagamine? Dar vieno bandeau tipo siauro, mažo bikinio deginimuisi. Jeigu jau įgauti bikinio žymes, tai bent jau kuo mažesnes. Visi dirželiai, šniūreliai, vientisos yra žavu plaukioti jachta, maudytis jūroje, eiti į baseino vakarėlius, būti pavėsyje, bet jeigu jau deginuosi, man reikia kuo daugiau atviro odos ploto.
Kita vertus, kelininko atspalvio įdegis irgi nėra aukštas lygis.
O aš tokį netikėtai paskutinį kartą ir iškultyvavau.

 

Gal jūs esat nulaužę pakavimosi kodą? Plyz, atskleiskit jį ir man!

 

Summer Heat

Keli dalykai, dėl kurių mes sutariam nuo pradžių yra tai, kad jūs čia matysit ryškių spalvų, drąsių derinių ir bus kūniškumo (bent vasarą). Dar – kad kalbėsim nevyniodami nieko į malonybinę aplinkkelių vatą. Ir vienas iš svarbiausių momentų – daiktų naudojimas ne pagal jų tikrąją paskirtį. Vadinkit tai kūrybos laisve arba nesąmone, aš vadinsiu būtinybe.
Tai šiandien čia yra visi tie dalykai.
Žinot kas mane stebina panašiai kaip žiemą kelininkus – sniegas? Vasara mieste. Ji priploja prie žemės, apstulbina savo gosliu karščiu. Atrodo, kad nėra kur dėtis. Dar ne atostogos, degintis nėra kur, bet tu jau esi vasaroje, so deal with it. Ir nėra geresnio jausmo, kaip tas, kai žinai, kad pergudravai. Save, vasarą, kitus. Tiesiog žiauriai outsmarted everyone. Ir aš to jausmo susigeneravau neironiškai (ir tikrai ne dėl to, kad pritrūko švarių apatinių) vilkėdama raudoną vientisą maudymosi kostiumėlį, trumpučius žydrus džinsinius šortus aukštu liemeniu, iiiilgą kimono (jūs sakot paplūdimio, aš sakau – miesto) ir truputį 90-ųjų nostalgijos aksesuarų pavidalu. Buvo best times ever. Mano atmintis trumpa, atsiprašau, jei kam nors taip esu sakiusi anksčiau ir nebepamenu, tada tikrai irgi buvo best times.
Ir dar, kad galėčiau ir toliau nerūpestingai atidengti tiek odos be melanomos baimės, būtinų būtiniausiai naudoju apsaugines priemones nuo saulės. Ypač veidui. Jeigu iki šiol nervindavo riebų blizgantį sluoksnį paliekantys kremai, yra toks žiauriai handy mažas flakonas Eucerin matinio veido fluido nuo saulės, su SPF 50. Telpa kad ir į šortų kišenę, “numatina” net dieninį prieš tai išteptą kremą, neturi jokio kvapo ir nepalieka tų baltų dryžių jeigu tepama labai skubant. Nebūna per didelio SPF filtro, trust me, man vis tiek ir toliau generuojasi strazdanos (foto senėjimas nebūna labai patrauklus vasaros pabaigoje).

Žinau, kad vasarą tikrai ne visi pabėgat ten kur baltas smėlis ir mediniai takeliai per jį.
Tas susigyvenimas su karščiu mieste, it can be sexy.

DSC_7526

Kimono – Kristi Andress x Audimas,
Maudymosi kostiumėlis – Calzedonia,
Šortai – H&M,
Basutės – Steve Madden,
Saulės akiniai – House of Holland,
Klipsai – Fashion Zone,
Rankinė – Mohito,
Kremas – Eucerin matinis veido fluidas nuo saulės SPF +50.

P.S. Mėlynė ant šlaunies yra vasaros Must.

Save

Save

Save

Ups & Downs: Hair Edition


Šįkart apie tai, ko nenusipirksit jokioje parduotuvėje, bet kas yra beveik taip pat svarbu, kaip ir jūsų išleistuvinė/vestuvinė/gimtadienio suknelė. Apie šukuoseną.
Turbūt pastebėjot, kaip pagražėja moters veidas, kai jos plaukai sušukuoti ir su mintimi priderinti prie eilutės? Tada ji atrodo įtaigesnė ir vientisesnė. Kalbu apie šukuoseną vakarui, šventei, renginiui ar svarbiai dienai. Ne apie kirpimą ar kasdienį plaukų stilizavimą. Nes tai yra atskira tema apie rimtus įsipareigojimus ir net gyvenimo filosofiją. Nejuokauju.
Tokios šukuosenos poreikis pasitaiko ne taip jau dažnai, jeigu nesate viešas asmuo, renginių vedėja ar operos solistė. Bet kai jau jos prisireikia, prasideda neregėti dalykai. Tiesiogine prasme neregėti, nes pati moteris nebūna mačiusi stilingų, šiuolaikiškų šukuosenų, todėl nežino, kaip jos turi atrodyti.
Aklai užsirašius į grožio saloną ar kirpyklą, pirmą kartą sutiktas plaukų stilistas imasi darbo ir išleidžia moterį atrodančią taip, kad jos tą dieną neatpažįsta nei vyras, su kuriuo gyvena jau 30 metų, nei vaikai. Esu tai mačiusi ir beveik patyrusi su savo pačios mama. It has to stahp.
Svarbiausias momentas galvojant apie šukuoseną yra nepersistengti, nepadauginti lako, ir nekurti nenatūralių formų ar darinių iš savo nuosavų plaukų. Dažniausiai standžios ir itin simetriškos undinėlės stiliaus garbanos jus padarys panašias į senokai prigesusias pop dievaites. Jokios šukuosenos nebuvimas supaprastins ir netinkamai „nugesins“ drabužį. Dar gali išduoti, kad buvo patingėta arba nesuspėta.
Tai ką daryti su tais plaukais? Yra keletas stilizavimo būdų, su kuriais beveik neįmanoma atrodyti blogai. Glotniai sušukuoti ir į dailų kuodą susegti plaukai yra visų laikų gražiausia vakarinė šukuosena. Dar kuodas gali būti laisvas, susegtas žemai, su keliomis palaidomis lengvai sugarbanotomis sruogomis. Taip pat jis gali būti susuktas į elegantišką kriauklę arba susegtas viršugalvyje. Su kuodu visada atrodysite grakščiai, darniai ir skoningai. Tik nesukurkite per daug „įtempto“ įvaizdžio, kai klijuojamos labai ilgos blakstienos, ant lūpų tepamas didelis kiekis blizgio ir segami masyvūs kabantys auskarai. Tvarkingas kuodas – maži auskarai. Palaidos sruogelės – ilgi, kabantys, kiek bohemiški auskarai. Vestuvinis didelis kuodas su supintomis sruogomis – lašo, pusmėnulio arba gėlės formos vidutinio dydžio auskarai.
Toliau – glamūriškai vienoje pusėje susegtos ir ant vieno peties permestos garbanos. Ideliai tinka su ilgomis suknelėmis ir sodriu bordo spalvos lūpdažiu. Plaukai, surišti į „arklio uodegą“ taip pat tinka vakarui, tik uodega turi būti tvarkingai sušukuota, surišimo vieta uždengta plaukų sruoga, be matomų plaukų gumelių ar segtukų. Arba 60-tųjų stiliaus puri uodega, su pakeltais plaukais pakaušyje. Tokia užuomina į Bridžit Bardo stilių gerai atrodys  ir su plazdančiu, romantišku drabužiu, ir su militaristiniu ar aštrių, aiškių linijų juodai balta eilute. Think Sienna Miller. Apskritai ji yra puikus hairspiration‘as.
Glotniai atgal sušukuoti palaidi plaukai su šlapiu efektu visada atrodys griežtai, kiek fatališkai ir moderniai. Tiks norinčioms susikurti stiprų, kiek grobuonišką įvaizdį.
Kurkite stilistinį kontrastą:  kelnių kostiumėlis, aštrūs preciziškos formos aukštakulniai ir iš plaukų supintas lankelis su avietiniu lūpdažiu. Arba kaip tik sustiprinkite norimą efektą šukuosenos, papuošalų ir makiažo pagalba. Pavyzdžiui, pūsta midi ilgio suknelė, didelės apimties sugarbanotas Lob‘as, lūpų formos delninė ir gėlėtos block – heel basutės. Beje, tokie super girly įvaizdžiai labai tinka krikštynoms. Geriau negu drama-camera-action per daug skrupulingai apgalvoti vakariniai variantai, kaip kompensacija už visą tą laiką, kai nebuvo kur nueiti ir gyvenime nieko nevyko.
O mano taip nemėgstami tiesiog palaidi ilgi plaukai – jie taip pat gali tapti šventine šukuosena, jeigu yra puriai išdžiovinami fenu, jiems papildomai tai dienai suteikiama daaaug spindesio, galai yra šviežiai pakirpti ir po pusvalandžio jie nesukrenta į mažą niekalą.
Apie plaukų aksesuarus ir galvos papuošalus nebeužsivesiu, bet jie gali išgelbėti net paprasčiausią „bizelę“. Pavyzdžiui, juoda aksomine juostele su kilputėmis surišta kasa prie baltos suknelės aukštu kaklu. Arba masyvesnis metalinis dekoruotas lankelis/karūna su smeigtukais susegtu žemu kuodu.
Einam parepetuoti šukuosenų?

Išsivaduojant iš Linoleumo, Sekcijų ir Medinių Lubų

Jeigu gyvenate vidutinio dydžio arba mažame bute (70-35 kvadratinių metrų plote), turbūt jums gerai pažįstamos banguojančios emocijos, kurios užplūsta grįžus namo. Gerai būna, jeigu neseniai pasirūpinot, kad visi daiktai atsidurtų preciziškai ten, kur jiems priklauso. Nuvalėt dulkes, na, ir dar pamerkėt šviežių gėlių. Negerai – visais kitais atvejais. Nes tokio dydžio namai turi vieną bendrą savybę – jie greitai užsigriozdina ir pradeda atrodyti, kad nėra vietos. Nėra, nors pasiusk. Numestas atverstas žurnalas ant sofos, kampe pastatytas neišpakuotas arba dar blogiau, pusiau išpakuotas kelioninis lagaminas po atostogų, į lentynas nesurikiuoti išdžiuvę indai, išmėtyti vaikų žaislai(!!!), daugiau nei viena pora batų, ištrauktų prie durų – visos tos kasdienės smulkmenos, kurioms ne visada atsiranda laiko ir jėgų surikiuoti atgal, kartais beviltiškai išmuša iš vėžių. Bet čia dar yra kontoliuojama ir pastebima plotmė. O ką, jeigu viską tvarkingai surikiavus vis tiek lieka jausmas, kad namai tiesiog užknisa? Labai gali būti, kad jums trūksta erdvės ir lengvumo  pojūčio.

ssviestuvas agnestanikunaite factory

Pati  kas kelis metus vis kraustausi į naujus namus, ir su kiekvienu kartu vartant nuomos skelbimų nuotraukas mano akys dega. Kai kurie dalykai yra per daug akivaizdūs, todėl dažniausiai tik pagūžčioju pečiais/atsidūstu/kartais bandau suprasti, kodėl butus žmonės įrenginėja taip nemokšiškai ir tarsi ne savo rankom (aš tikrai žinau, kad mažuma kreipiasi pagalbos į interjero dizainerius, nes mes  juk viską pasidaryti sugebam patys, ar ne?).
Pirma, raudonos, juodos sienos ir medinėmis lentelėmis nuo grindų iki lubų išmušti paviršiai – tai visada slegia, vizualiai suvalgo net didžiausią erdvę ir kvepia kiču. Ne, baldų prie raudonos sienos priderinti jūs dar nemokat, todėl dažykite sienas baltai – nėra geresnės sienų spalvos namams, ir nebus (dar super neutralios spalvos – pilka, rusva, kreminė). Primenu, kalbame apie vidutinio ir mažo ploto butus.
Kitas momentas – apšvietimas. Maža spingsulė pailgos svetainės palubėje, ofiso šviesa virtuvėje, kalanti tiesiai ir užtikrintai į žemę, veidus nudažanti 50 lavono atspalvių, tada vienišas žiburėlis palėpės miegamajame ant sienos ir tie baisieji apvalūs kiniški popieriniai lempų gaubtai – tiesus kelias į depresiją. Na gerai, tas popierinis gaubtas gali suteikti daugiau jaukumo studentų bendrabučio kambariui, nei tiesiog ant laido kabanti plika lemputė, bet tai turbūt vienintelis toleruotinas jo panaudojimas. Raktinė frazė išsklaidyta šviesa.  Šviestuvai – skirtingame aukštyje, ir būtiniausiai vienam kambariui naudokit daugiau nei vieną tašką, iš kurio sklis šviesa. Tam tiks pastatomos lempos, skirtingo intensyvumo šviesa ir reguliuojamas apšvietimas (nėra nieko maloniau vakare, kai galvoje ir akyse – košė po darbo dienos).

sviestuvas agnestanikunaite factory 2

Grindys – jos turi teikti lengvumo, vientisos erdvės pojūtį. Jeigu jau paklotas tamsus ar valstybinių įstaigų koridorius primenantis linoleumas arba laminatas, išsigelbėsite kilimais. Šviesūs, purūs, dar lakoniškais baltai juodais grafiniais raštais marginti, arba dryžiais dengti kilimai vizualiai padidins patalpą. Senas medines grindis, kurioms gal reikia atnaujinimo, o gal dabar nėra noro, papuoš persiškų raštų arba taip pat šviesus kilimas. Tik jau nederinkit visko vienodos spalvos (pagalvėlių ant sofos, žvakių, lentynų, kilimų, nuotraukų rėmelių, šuns, televizoriaus rėmo ir t.t.), nes braškės braške irgi nebandot užtepti, gamindami desertą.

suzuolaida agne povilonyte decosense

Veidrodžiai ant sienų ties pietų stalu arba per visą sieną gali sukurti nesibaigiančios erdvės pojūtį. Keli žali augalai suteiks gyvumo, atidžiai pasirinktas (bet prie sofų nederinamas) paveikslas nuolat transliuos norimą emociją, sėdimi baldai su kojelėmis, ne bloko formos sunkiai ant žemės pasidedančia apačia, leis išlaikyti vientisos patalpos jausmą.
Ir pabaigai – pats svarbiausias, nuobodžiausias, bet reikalingiausias dalykas tokiuose kaip jūsų ir mano namuose – daugiafunkciniai baldai, talpinantys jūsų „šmutkes“. Nes minimalistiškai gyventi sau gali leisti tik viengungiai.  Mes visi turim krūvas daiktų, kurios ištrauktos ir padėtos erdvėje ją suvalgo. Ir nepradėsiu apie kosmetikos, šepetėlių, papuošalų ir smulkių gadget‘ų talpinimą, pati tebekovoju su tuo. Žinoma, nebūtina slėpti knygų, indų ar kelionių suvenyrų (nors šiuos geriau slėpkit), bet buitiniai rakandai bus teisingoje vietoje, jeigu jų žvalgantis nuo svetainės sofos jūsų akis neužklius (tvarkingai padėkluose sustatyti – nesiskaito).

stapetas lina Kalinauskaite retroforma

Noriu rašyti džiugesnį pabaigos sakinį, bet vietoje to nesusilaikau: odinės nutrintos sofos, margos tamsios po tarybinio „baroko“ išpopuliarėjusios užuolaidos, mediniai šaukštai ant virtuvės sienos prie viryklės kartu su plastmasinių česnakų pyne, sekcijos iki lubų ir kaupiami daiktai nuo mokyklos laikų –lauk, lauk, lauk!


Nors nuo mano paskutinio kraustymosi praėjo du metų laikai, mane vis dar kankina skaitytų skelbimų ir apžiūrėtų butų flashback’ai. Būkite reiklūs aplinkai, kurioje praleidžiat daugiausiai laiko, nes ji nuolat jus formuoja ir veikia. Spalvų namuose reikia, jos būtinos, bet jeigu nesuvaldot, geriau pasitarkit su profesionalais. O šviežių skintų gėlių namuose atsirasti gali ir be dovanojimo akto.

Nuotraukos – Neringa Martinėnaitė IKONA žurnalui, 2015 ruduo.
Projektai, stilizavimas ir kuravimas – mano.

Interjerai rocks in general.

Save

Save

Save

Lietuviška Mada: Pros & Cons

Šio interviu kontekstas yra gana keistas – neatsimenu ir nebeatkasu savo laiškuose, koks leidinys pateikė man šiuos klausimus. Jeigu mane dabar skaitot iš ten – labas! Bet turinys gana aktualus. Atspindi šiokį tokį vartotojo nerimą, kuris, kaip suprantu, būdingas nemažai daliai žmonių. Kodėl visko tiek daug, kaip atsirinkti, ar pasiūla kada nors bus aiškesnė ir ar lietuviai kuria originalų dizainą? Važiuojam.

Kodėl pastaruoju metu Lietuvoje taip padaugėjo mados prekės ženklų? Kas tai lemia?

Nėra vienos priežasties, kodėl atsirado tiek naujų prekės ženklų. Iš dalies žmonės pradėjo ieškoti išskirtinumo, lėtesnio vartojimo, didesnės išliekamosios vertės, galimybės paremti vietinius dizainerius. Iš kūrėjų pusės – atsirado ir labai daug saviveiklininkų, ir jaunų mamų, nebenorėjusių grįžti į įprastą darbą po motinystės atostogų. Be to, kiekvienais metais tiek Vilniaus dizaino kolegija, tiek Dailės akademija paruošia po kelias dešimtis mados dizainerių, o tai irgi įtakoja vis didėjančią pasiūlą.

Nuo kada prasidėjo ši mados ženklų skaičiaus daugėjimo tendencija, ar tai jau slopsta, ar tik įsibėgėja?

Labai tikslaus pradžios taško nėra. Pati tą daugėjimą ryškiai pajaučiau prieš 5-6 metus. Ir jis tikrai dar neslopsta.

Ar tiek ženklų gali išsitekti tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuva? Gal jų daug kuriasi, bet daug ir dingsta/miršta? Gal matosi kažkokios gyvavimo laikotarpio tendencijos?

Kažkaip išsitenka. Yra kelios grupės mados prekių ženklų: senoji mokykla – tie dizaineriai, kuriuos žinome nuo labai seniai, tada dabar ant bangos esanti naujosios mokyklos, naujo požiūrio grupė – jų kūrybą klientai greitai išperka ir niekaip negali pasisotinti, taip pat dažniausiai tie dizaineriai vasaros sezonu yra itin paklausūs tarp nuotakų. Ir trečioji grupė – kuri pasirodo ir užgęsta arba lėtai egzistuoja, štampuodami mados ambicijų neturinčiai publikai. Jie dažniausiai nesuformuoja stipraus savo prekinio ženklo identiteto, neapsistoja ties aiškiu braižu, žaidžia saugiai gamindami praktiškus visiems suprantamus, daug kartų kažkur matytus daiktus, nesukuria naujos emocijos pirkėjui.

16998936_1349898688403439_7997424629097440309_n

Kodėl atsiranda originalumo bei kokybės stoka ir kopijavimas vieniems nuo kitų? Kaip tai atskirti ir su tuo kovoti?

Apie kokybės stoką sunku kalbėti, nes aš su tuo nesutinku. Esu lietusi, mačiusi, tyrinėjusi kritimą ant kūno nemažai mūsų dizainerių gaminių. Dažniausiai jie yra tikrai kokybiški. Jeigu kalbame apie audinių parinkimą, tai taip, dabar valdo sintetiniai audiniai, bet jie yra itin gerai išdirbami, turi visas reikalingas savybes (kvėpuoja, nesiglamžo, išgarina prakaitą, nenusiskalbia, neįsielektrina ir t.t.). O dėl originalumo – daikto vertė nėra jo idėjos netikėtume, naujume, išskirtinume. Juk labai seniai visi dėvime kelnes, sukneles, švarkus, kinta tik to formos, spalvos, stilistika, bet esmė lieka ta pati. Originalumas gali būti atrandamas pasitelkus gerą skonį ir kritišką žvilgsnį. Tik primenu, tai nėra papildoma ar svarbiausia drabužio savybė. Svarbu, kad tai nebūtų padirbinys su suklastota garsaus prekinio ženklo etikete.

Kaip atskirti tikrai kokybišką, turintį savą identitetą Lietuviškos mados ženklą? Gal jis turi atitikti kokius nors specifinius reikalavimus?

Kokybiškas ir patikimas mados ženklas dažniausiai pasižymi tęstine veikla bent kelis metus. Tai nebūna kūrėjai, kurie pristato vienintelę kolekciją su ditirambais ir paskui dingsta kaip tie kandidatai į Eurovizijos konkursą. Labai gražų konceptą ir kokybišką produkciją turi vienas lietuviško trikotažo prekinis ženklas, kuris turi didelį pasisekimą visame pasaulyje. Alkanas ir visko mačiusias mados mylėtojas bei stilistes dabar sočiai savo puikiais kūriniais „maitina“ jauna ambicinga dizainerė, kuri neretai ir pati fotografuojasi su savo drabužiais. Įsimintinas ir trapias vestuvines sukneles kuria vienas lietuviškos mados veteranas, o militaristinę estetiką su švariu minimalizmu derina kita kasmet per Mados Infekciją darbus pristatanti dizainerė.
Tiesiog tas prekės ženklas turi iškart žmogui turėti ryškią malonią asociaciją ir kelti pasitikėjimą.

8389c2d5408555e6c100cc8ddfbf1259

Kaip įsitikinti, kad dizaineris, kuria kokybiškus ir unikalius gaminius? Kaip išmatuoti kokybę, ją patikrinti?

Kiekvienam pirkėjui daikto kokybė priklauso nuo jo asmeninių poreikių. Man kokybė yra geros drabužio siūlės, kokybiška konstrukcija (ypač švarko), audinys, atitinkantis drabužio paskirtį. Iš to aš matau, ar buvo pakankamai apgalvotos detalės ir įdėta darbo iki galutinio produkto, ar numuilinta, paslėpta ko neturi matyti kliento akis ir įvyniota į pakvėpintą sviestinį popierių. Pavyzdžiui, neoprenas yra jau labai labai pasenusi tendencija ir jeigu kažkas pristato neopreninių suknelių kolekciją kaip neregėtą naujieną, mane tai truputį žeidžia, nes jaučiuosi, kad mano žinios ir patirtis yra nuvertinami ir dizaineris savo klientą laiko truputį neišmanėliu.
O dėl unikalumo – yra dizaineriai ir prekių ženklai, kurie tiesiog turi gerą darbo etiką ir neleidžia sau “čia pridėsiu, čia atimsiu” praktikos vadinti kūryba. Dar pasaulinių tendencijų ir kitų šalių dizainerių kūrybos sekimas leidžia atpažinti gerąją kūrybą.

17017219_1349899398403368_8731561201598699071_o

Kiek yra svarbus originalumo ar unikalumo, identiteto aspektas tiek kuriant drabužius, tiek juos renkantis ir kuriant savo stilių?

Kuriant drabužius svarbu yra atitaikyti laikmečio nuotaiką ir sukurti gerą, pageidaujamą emociją klientui. Jeigu žmonės pasisotino glaustinukėmis, duokit jiems žvyneliais siuvinėtų švarkų ar išliekamąją vertę turinčių šilkinių palaidinių, kašmyro paltų. O dėl idėjos unikalumo – kiekviena kolekcija turi savo gimimo istoriją. Tik ne visos istorijos įdomios ar jaudinančios, kai kurių daiktų tiesiog reikėjo užpildant tarpą tarp pirmo ir paskutinio look’o, kai kuriuos gerai perka. Arba dizainerio identitetas, perkeliamas į jo kūrybą nebūtinai taps pirkėjo savastimi, bet tai gražiai “išsikomunikuos” į bendrą nerašytą supratimą.
Pirkėjai dažniausiai jaučia ir iš tolo “užuodžia”, kodėl vieno ar kito dizainerio kūryba jų neįtikina. Lietuvoje neretai tai būna neadekvati kainodara. Karoliukų apyrankės po 50 eurų, hello?
Kuriant savo stilių svarbiau yra atitaikyti garderobą pagal savo gyvenimo būdą ir tempą. Kada žmogus suvokia drabužių panaudojimo galimybes ir laisvai žongliruoja tuo, kas jam tinka? Kai adekvačiai ir nenuobodžiai rengiasi skirtingose aplinkose, skirtingu metu.

17021453_1390115134372012_1964648453268814086_n

Kas turėtų būti svarbiausia renkantis bei perkant drabužius iš lietuviškų mados ženklų? Į ką reikia atkreipti dėmesį? Kokius paprastam žmogui reikia atlikti “namų darbus” prieš perkant?

Yra pagrindinis kriterijus: drabužis ar aksesuaras turi ant to žmogaus gražiai atrodyti. Kritiška akimi žvelgiant gražiai. Dar pirkinys turi būti adekvatus pajamoms. O jeigu kažkuris dizaineris yra nepriimtinas ar nesuprantamas, tai ir nereikia pas jį eiti, galvoti, kovoti su savim ir erzintis.


Apibendrinant: einant apsipirkti į vietinių dizainerių butikus, įjunkite kritišką akį vaizdui veidrodyje. Ant pakabos daug kas atrodo tikrai šauniai. Nukelkit susitikimą su ta drauge, kuri visada neadekvačiai jus giria, po apsipirkimo. Inertiškos pagyros yra taip pat blogai kaip ir nepamatuota kritika. Pabandykit eiti apsipirkti, apsižiūrėti, pasimatuoti be išankstinių prietarų ir įtarumo, nes bus lengviau pastebėti tikrai unikalius ir jums “kalbančius” daiktus. Pirkti jūs niekada neprivalote, dėmesingos konsultantės to daryti neįpareigoja.

Kaip ir žadėjau, po truputį pradėsiu publikuoti praktinius patarimus. Tai, aišku, nepakeis gyvo bendravimo su stilistu, nes daugiausiai naudos būna analizuojant kiekvieną asmeninę spintą, poreikius ir filosofiją atskirai, bet neapsunkins tai tikrai.

Stay tuned!

Nuotraukos iliustruoja tik gerus pavyzdžius, nuo pradžių, iš D.Efect, Dianos Paukštytės, D.Efect ir UNDRESS kolekcijų lookbook’ų.

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save