Getting Old & Stuff

Aš nesijaučiu labai graži. Atsistojusi šalia super simetriškų veidų, mažų mielų smakriukų, satino lygumo odos ar charizmatiškai ryškių bruožų aš puikiai žinau, kur stoviu – žemesnėje skalės dalyje. Nuo vaikystės iki pat kol pradėjau studijuoti turėjau itin kreivus dantis, kurie nepridėdavo pasitikėjimo savimi. Bet visai neblogai tai kompensuodavau dideliu aktyvumu užklasinėse veiklose ir laisvai per kraštus besiveržiančiu kūrybiškumu. Mano veidas visada buvo keistai asimetriškas. Kiekvieną bruožą padalinus tiesia linija per vidurį išryškėja dešinės pusės “nuvažiavimas” žemyn, lyg vaikystėje kas ant galvos būtų netyčia prisėdęs. Esu itin pastabi ir kasdien tiek dėl darbo specifikos, tiek dėl savo būdo, veidus tyrinėju kaip Kristupas Kolumbas vandenynų žemėlapius. Dėl to esu tikra, kad mano vertinimai yra objektyvūs.

FA009136-63BD-4BFC-95E7-8018DB970927

Žinodama visus savo netobulumus, aš iki šiol nesu savo veidui dariusi nieko ilgalaikio ar rimtesnio negu antakių plaukelių nudažymas, išsilaikantis kelias dienas (tai nutiko lygiai du kartus) ir poros apgamų naikinimas. Man 30 metų, ir jau tikrai pastebiu šiokį tokį veido odos sultingumo, natūralaus spindėjimo nykimą, raukšleles, ar kai kurių bruožų griežtėjimą. Nepaisant to, rimtesnių intervencijų ar veido injekcijų mintis scares the shit out of me. Žinau, kad tai nėra jau taip sudėtinga ar lemtinga, kai kurias korekcijas lengva atlikti pietų pertraukos metu ir trunka mažiau negu manikiūras. Karvės irgi nekainuoja, priklausomai nuo “remonto” masto. Bet dalykas, kuris mane baugina labiausiai yra tai, kad po kažkurios procedūros žmogus gali nebeatrodyti kaip jis pats. Todėl labiausiai bijau prarasti savastį.
Ir net nenoriu užsivesti apie veidus, kurie from the nose up, pokalbio metu nebeištransliuoja jokių emocijų. Arba lūpas, kurių oda tokia įtempta, kad žiūrėdama jaučiu skausmą. Arba didesnio speigo metu botulinu koreguotas veidas turi tą keistą mėlynumą, tokį negyvą.
Žinau, kad veido korekcijos arba ir full blown plastinės veido operacijos yra no biggie pas patyrusį profesionalą, o mini boob-job’sai išgyvena savo momentą, ir viskas atliekama sensibiliau negu dar prieš gerus penkis metus. Ir kas čia žino, gal pati netrukus visai pakeisiu giesmelę. Bet kol kas luktelėsiu natūralesnio priėjimo ir mikro korekcijų išvystymo. Peer pressure got nothing on me, kol su tuo atvaizdu veidrodyje gyventi išeina daugmaž taikiai.

P.S. Prieš gerą mėnesį radau sidabrinį žilą plauką. Ne žiauriai malonu, bet nemeditavau ties tuo. Gydytojai sako, kad moterys maždaug mūsų mamų jaunystės laikais pradėdavo žilti vidutiniškai 40-ies, o dabar – 30-ies, ir viskas – dėl streso. Tai į žiemos atostogas žiūrėkit atsakingai.

Real Life & JOMO

Arba darbinis pavadinimas “Trying To Be Cool All The Time Is Not Healthy For You”.
This just in – FOMO (Fear Of Missing Out) yra senas trendas. And rightfully. Jo vietą kartu su visa suklestėjusia wellness industrija, sąmoningu dėmesiu savo gyvenimo gerovei ir savijautai, užėmė JOMO, arba Joy Of Missing Out. Ir tai nestebina, nes niekas nėra įgalus viską aprėpti ir visur suspėti. Tik kurį laiką visi sau tyliai už tai skirdavom dideles dozės kaltės ir nepilnavertiškumo. Nes kai tavo kolegas pakviečia į hip renginį, o tavęs ne, ir apskritai apie tokį renginį sužinojai skrolindamas renginių nuotraukų galerijas, pasijauti mažų mažiausiai uncool. Bet guess what, skambino tikras gyvenimas, ir sakė, kad laikas nuspręsti, ką daryti su padrožtais pagalvėlių užvalkalais ant sofų, sausėjančia oda ir suprastėjusiu virškinimu. Dar skambino visi psichinės sveikatos gydytojai ir prižiūrėtojai, ir sakė, kad rutina ir normalumas mums yra į naudą. Senas geras maitinimosi, miego ir visų kitų dieninių veiklų/savipriežiūros režimas – welcome back.

3de1a6a6168a3476f5ebfa8f88f73b18

Laikas atsisveikinti su pritemptu coolness standartu ir embreisinti tikrąjį gyvenimą, vėl, kaip senais laikais.
Kaip Leandra (Medine, duh!) kalbėdama su giminaite telefonu, pakeliui į dar vieną fashion show per praėjusią Niujorko mados savaitę, išsiaiškinusi, kad abiems patinka valgyti varškę, panoticino: “Man, I love real life!” Ir tada turėjo vėl grįžti į darbo realybę, kuri yra viskokia, tik ne down to earth. Bet it’s OK, nes kai sąmonė prisijungia ir su mumis daro nuolatinį situacijos stebėjimą, sumažėja šansai išprotėti ir užsidirbti trūkčiojančios akies tiką arba stresinę nemigą.
Aš irgi mėgstu normalumą ir adekvatumą, labiau už naujus batus. There, I’ve said it.

HyperFocal: 0

Tai let’s hygge. Būtinai nusipirkit vitamino D ir žuvų taukų, nes visiška šikna su ta šviesa, jėgom ir miegu gaunasi tokiu metu. Pasigaminkit vakarienę pagal niekada nebandytą receptą nepakeičiant nė vieno ingrediento. Paskambinkit ne tik mamai, bet ir pusbroliams/puskėms, mažiau bitchinimo mesendžerio chatuose, nusipirkit šiltų, truputį per didelių kojinių (nes jaukiau ir išsitrina šlepečių poreikis) ir nevalgykit vėlyvais vakarais, bus lengviau save mėgti kitą dieną be išlygų.

c9db013d9e2a9b5e3bf5a0251ab02e9a

Dar skirkit laiko nieko rimto neveikimui, savo specifiniams pomėgiams (gal laikas prisiminti tapybą? Nebūtina dalintis rezultatais su visu pasauliu prisiminimo stadijoje), labiau patingėkit savaitgaliais, skaitykit knygas prieš miegą o ne n-tąjį kartą skrolinkit news feed’ą ir daugiau žvenkit ir kalbėkit juokingas tiesas. Jeigu niekas nejuokinga, tai ko čia dabar taip?

P.S. Visos nuotraukos iš Sleepy Jones ankstesnių kampeinų.