Antimotivation

Tyrimai ir visas pasaulis kaip susitarę tvirtina: žmonės labiau ieško ir skaito pozityvias naujienas bei geras žinias. Spėju, kad ten, iš kur visi šie pozityvu mintantys žmonės, tikriausiai nesunku visokius švino sunkumo vaizdus, dalykus ir aplinkybes nuvyti ranka kaip įkyrią musę. But not for me! Not here! Aš nesu nuolat bambanti, besiskundžianti ir beviltiškai kaip mūsų babos į neganda numojanti gyventoja. In fact, su manim žiauriai lengva dirbti, esu nesveikai organizuota, logiška, visada išlaikau ramų balsą ir veidą (nemalonias tiesas taip pat sakau ramiu balsu), žiauriai mėgstu visuomenės progresą ir kai kas nors pasiekia naujų aukštumų, aš nuoširdžiai už tą žmogų pasidžiaugiu. Heck, aš net kai kuriems praeinantiems šunims šypsausi (ne vaikams, tie yra pripratę prie susižavėjimu kupinų žvilgsnių ir veidų, tai aš išlaikau siurprizo elementą. Beje, gal galit nuolat nekalbėti su savo vaikais mažybiniais žodelyčiutukais? Esu tikra, tai lėtina jų verbalinių centrų vystymąsi. Anie yra normalūs žmonės, tai taip su jais ir bendraukit.). Beeet, man pastaruoju metu dėl daug ko nebelaiko nervai!
Ir šįkart tiesos akimirka nebus iš stiliaus srities. Nors užvakar mačiau tris moteris su juodomis pėdkelnėmis ir man vos nesprogo galva, bet taip nutinka kaskart kai pamatau juodas pėdkelnės tarp gegužės ir spalio mėnesių. Get some class, self respect & educate yourselves.


Gyvenimas be pėdkelnių teikia vien privalumus. Tai turėtų būti nebediskutuotina.

Pradėsiu be jokios aiškios loginės sekos, nes nervai trumpi, o rašyti – daug.
1. Žmonės, vaikštantys lyg būtų veikiami nematomo labai nelogiškai judančio magneto, žingsniu priekyje prieš tave. Kai jau bandai aplenkti, jie kaip tyčia visada šauna į tą pačią pusę be priežasties, nors tu darei gana didelį lankstą. Kai  tik pabandai iš kitos pusės, nutinka vėl tas pats. O jeigu šiaip ne taip aplenki, jie kartais krūpteli, nes iki tol neįtarė, kad už nugaros susikaupė pėsčiųjų kamštis, arba vienos nekantrios ant 150 spaudžiančios pėsčiosios. Kaip viena matiekos mokytoja iš suvalkijos sakydavo – lAivas plAukia. Būtent.

2. Atėjus braškių ir trešnių sezonui lauko pardavėjos, siūlančios PARAGAUTI NEPLAUTAS UOGAS. Čia tas pats, kas siūlyti palaižyti šaligatvį po lietaus, nes įgauna malonų žiedaduklių skonį ir šiaip lengviau apsispręsti, kur parkuoti automobilį. Dar kaskart prisimenu tokiais atvejais, kodėl Lietuva tebesėdi gėdingoj sergamumo tuberkulioze statistikoj. Nes nevalos ir tingi. Plyz don’t.

3. Kad jau maisto temą pradėjau – kažkada minėjau, jog pradėjau netoleruoti laktozės. T.y. sužinojau, kad nebegaliu valgyti nieko, kame yra nors ir pati mažiausia sudėtinė dalis iš pieno. Taip atsivėrė liūdni pragaro vartai į nenuovokų kupiną restoranų pasaulį ir padavėjų armiją, manančių, kad svieste tai pf, tikrai nėra nieko iš pieno. O kas tau nuo to būna? Kartais klausia jie. Dūsti? Ne, bet tuoj dusi tu jei dar viską aptarkuosi savo parmezanu (ašarėlę čia braukiu aš, nes netekti visų sūrių iki šiol yra per daug skausminga. Beje, žinojot, kad egzistuoja kiekvieno aršaus maisto produkto veidas? T.y. išbėrimų ir spuogų žemėlapis skirtingas? Nuo pieno smakras ir po lūpa eina velniop). Ir šiaip, kas jums visiems yra su tom grietinėlėm ir kreminiais padažais/sriubomis. 65% VISOS populiacijos netoleruoja laktozės, o iš visų restikų jeigu nori pietums ne tų padžiūvusių šviežių daržovių salotų be nieko, kokie 13% siūlo kažką be laktozės, 6% iš jų – kažką tikrai skanaus! Bet čia tik Vilniuje. Jeigu keliauju arba neduok dieve važiuoju į mažesnį miestą, peržegnoju gerą savijautą iki kol grįšiu namo, nes nieks nieko neturi, įsidedu bambalį savo augalinio pieno kavai, nes koks elementariausias sojų pienas tikriausiai yra tik pederastams. Net kurortmiesčiuose atsako – taip, visi to klausia, bet neturim. Ir neturi nė viena sušikta kavinukė iš viso Birštono. Don’t get me started on ledai.


Čia (nuotraukoje – Panama Food Garden) žmonės ne tik, kad pieno turi, bet ir gervuogę į šampano taurę įdeda. Meilė maisto & gėrimų kultūrai yra tokia pat rich kaip senovinių žemėlapių tyrinėjimas. Stop denying your pleasures.

4. Kai nėr ne karvės pieno į kavą, preferinu žalią stiprią arbatą Be Nieko. Ir štai dar viena dilema – tokios kabakai irgi neturi, nusipirkti nesivargina o įprastai ramiu veidu siūlo pipirmėtes su visokiom medetkom ir ramunėlėm. Jeigu aš norėčiau mėnesinių arbatos, gerčiau tokią namuose, per mėnesines, atšių.

5. Vaikų skaičius, po pamokų ryjantis didelius čipsų pakelius, kol eina. Čia susiduriu su dviem esminiais auklėjimo klausimais, o gal ir visais trijais. 1) Ar pas jus namuose yra valgymo kultūra einant ir jūs turit kokius special mobilius pietų staliukus, kur prisitvirtinę juos prie nugaros vaikštot visi ratu ir valgot, todėl dabar jau toks įprotis giliai įsišaknijęs ir nieko nebepakeisi? 2) Ar nėra savaime suprantama, kad vaikas po pamokų namuose ras normalaus maisto ir valgys kažką maistingo, nes jis auga, protingėja ir jam reikia kokybiško kuro, kad neužaugtų ubliūdas & shit? Jeigu nelaukia garuojantys pietūs, nes mama kaip ir dauguma kitų mamų dirba, pasišildyt pats tingi, tai I dunno, pasiimk krabų lazdelių su raugintu agurku, think outside the box, kai sako? 3) Ar nebaisu, kad tokį belekokį papildomą skaičių kalorijų surijęs vaikas tiesiog nutuks ir paskui gali nutikti su tuo susijusios ligos, ir tada visokie kompensuojami valstybės gydymo dalykai ar vaistai, o čia jau ir mano reikalas prasideda, nes aš moku mokesčius ir mieliau juos norėčiau, kad skirtų finansuot vėjo energijos gamybą negu vaikų diabeto gybymui?

6. Nemokėjimas ruošti žuvies. Ypač už Vilniaus ribų. Toks jausmas, kad ten gaspadinės ją vis dar tarybiniu papratimu traktuoja kaip varguolių maistą, nes tik mėsa yra Da Shit, o šaltai rūkyta lašiša turi būti ūkiškais gabalais sumesta į bliūdą prie nesmulkintų karčių salotų lapų ir kokia dar lengvai sūdyta? A blūdiji, močiut?


Čia pūpso tuno tartaras, galintis išspausti džiaugsmo ašarą po kelionės iš Vilniaus.

7. Kad jau apie senatvę užsiminiau, tai daeskaluosiu iki geopolitinio momento: esam labai maža šalis ir vienas iš pagrindinių įrankių, padedančių pritapti pasaulyje, būti konkurencingiems darbo rinkose ir šiaip adekvatiems 21 amžiaus gyventojams yra anglų kalbos mokėjimas. Kalbų in general, bet anglų in particular. Ir man labai skauda vidurius kai jaunas žmogus iki 35 metų kažką šlebyzavoja su slavišku išgalvotu akcentu (nes jis iš Rokiškio ir abu tėvai iš Jonavos), nesugeba išsakyti savo minties sklandžiai ir kadangi ta kalba jam yra nuolatinė frustracija ir feilas tai toks žmogus pradeda vengti kalbėti angliškai, ir grįžta prie senų gerų rusiškų išsireiškimų (kitų gi net nein į lietuvių išversti, ant ties savotiški). Net be žodžių gali suprasti, kad ir kuriame universitete jis baigė savo bakalaurą, gal net magistrą, tas darbas buvo snarglių pilis, nes net normaliais šaltiniais nesinaudojo, filmus iki šiol žiūri su titrais arba pf, išvis su įgarsinimu ant viršaus (su mėgėjišku irgi eina kai labai norisi greičiau pažiūrėt tą kur laukė), o kai hashtagina per draugų veselę, tai dažnai nedarašo kokios raidės ir gaunasi dar vienas facepalminis momentas #myhear #mysole

8. Man baisu ir liūdna, jeigu sužinau, kad pažįstamas žmogus išvis neskaito knygų. Atrodo visai normalus, ir šast. Pacituosiu vaiką iš “Tūkstantmečio vaikų”:
“-Knygas reikia skaityti. Nes jei neskaitysi, tai užaugsi be vaizduotės, kaip koks zombis.”


Kai vasarą lukšteni kokią gerą, tankiai prifarširuotą visokių mentalinių zbitkų knygą, tai žymiai lengviau tuo persisunkti ir net susitapatinti. Skaitykit vasarą, rudenį būsit kitokie, tik neaišku, kokie.

9. Man liūdna, kai jauni žmonės klausosi vien rusiškos muzikos ir ypač tūsindamiesi garsina čestuškes iki kol magės kolonėlės įplyšta. Čia panašiai kaip su anglų kalba, bet dar blogiau.

10. Ir mane į neviltį jau seniai nuvarė dabartiniai seimo valdantieji. Pasakysiu, tik tiek, kad Ramas yra didelis nevykęs lopas.

Tai tiek šiam kartui, mielosios, turiu lėkti!

Kidding.
Nekenčiu kai tinklaraštininkės ir apskritai bet kokie žmonės kalba perdėm familiariai. Iškart jausmas lyg apsirijus laktozės būna.

O dabar eilė jums: nuo ko nebelaiko nervai, ir kokie obvious šūdai kasdienybėje galėtų išnykti?
Myliukas, pozityvukas.

How Am I Doing: A Quick Update

Labai neturiu laiko plėstis, tik noriu, kad žinotumėt – nepamiršau jūsų, rašyti vis dar ketinu, ką pasakyti tikrai turiu. Didžiąją dalį laiko šlaistausi po parduotuves arba garinu drabužius, todėl prisėsti ir išpilti viską sklandžia forma dabar arba nebeturiu laiko, arba vis dar morališkai ilsiuosi nuo sėdėjimo prie kompo ir vengiu jo kaip velnias kryžiaus. Seriously, į darbo pabaigą StiliuSOS’e (pradirbau 3,5 metų diena iš dienos, žmonės!) nuo to nesveikai intensyvaus kalenimo klaviatūra užsidirbau alkūnės nervo uždegimą su kuriuo nesusitvarkau iki pat šiol. Pasakysiu tik kad tai yra painful motherfuckeris ir B vitamino arklinės dozės atlieka psichologinio saugiklio vaidmenį, iš tikrųjų nervai gyja laaaabaaaai ilgaaai ir nuobodžiai, su atkritimais ir pablogėjimais.
Tai ką veikiu, kai negarinu drabužių arba maniakiškai neskanuoju parduotuvių turinio? Grįžtu stipriai į save, jaučiuosi savo kailyje pagaliau ir vėl, buvau iš jo kažkur iškritusi kelis metus ir dabar esu weirder ir cooler than ever. Tik palaukit! Pamatysit.

  • Einu į tuos savo ilgus pasivaikščiojimus, kalorijų ir evil minčių deginti.

Greit pasimatysim, hugs & hisses!

Things We Can Learn From Hip Hop

  • Paskutiniu metu pasistūmėjau su kūno savivaizdžio embreisinimu ir jaučiuos kaip kūdikis - ištisai noriu būti be kelnių ir mojuoti savo kojom visiems prieš akis

Nebūtina būti prisiekusiu žanro fanu, kad galėtum sau pasiimti kelis life hack’us ir gal net visą gyvenimo ir dalykų filosofiją. Aš pati kasdienybėje dažnai blastin’u ir įkvėpimo arba atsipalaidavimo ieškau soul arba hip hop’o muzikoje. Kai kuriais steitmentais pati gyvenu arba juos prisiminus man palengvėja. Apibendrinus, pamokos, kurias nemokamai n metų dalina hip hop’o atlikėjai ir visa kultūra:

TAVO KŪNAS YRA AMAZING, MYLĖK IR EMBREISINK JĮ
Bummeris, ar ne? Elgesio tyrimai net patvirtina: latino ir black moterys turi žymiai stipresnę savivertę už šviesiaodes. Tas pasitikėjimas, didžiavimasis savimi yra įauginamas į galvą nuo kūdikystės, nes u is kind, u is smart, u is important yra lopšinė ir rytinis pasisveikinimas. O kūniškumas šiaip jau yra natūraliausias dalykas žmogaus gyvenime, tik per laiką išbarstomas gėdų-šmėdų ir visokių kuklumų (didelis meh kuklumui).

KALBĖTI, GALVOTI APIE PINIGUS, JŲ NORĖTI IR TURĖTI YRA LABAI GERAI
Iš kur tas kuklumas apie pinigus mūsyse? Iš tarybinių laikų lygybės ir pasididžiavimo gebėjimu išsisukti, DYI’inti ir va penkis vaikus išauginti praktiškai su trim rublių. Pinigai ir turtas yra tokia pat sveika siekiamybė, kaip laimė, meilė ir pyrago gabalas. Aš tuščiai nepryčinu, sakau tą, kuo pati tikiu ir gyvenu. Nekalbu apie tai, kad norėti uždirbti pakankamai yra ok, labiau apie tai, kad poreikis būti filthy rich yra sveikas. Kita vertus, godumas man pačiai dar nėra patogus jausmas, ir nežinau ar kada būsiu apžora galiai, įtakai & stuff. Medžių šlamėjimas ir knygos is a place I’d rather be.

BE TRUE TO YOURSELF
Šito nesinori versti (“būk nuoširdus su savim” skamba kaip pastovėjęs kefyras). Neimituoti dalykų, kurie paties nejaudina ir tokiu būdu neapgaudinėti kitų, prisiminti, kad visą laiką patikti kitiems nėra nei svarbu, nei naudinga, nei įmanoma, būti humble ir open su savim pačiu, keisti dalykus ir kryptį, jeigu atėjo jausmas, kad ne taip norisi ir priimti save. Aš, pavyzdžiui, žinau, kad pernelyg savim nepasitikiu ir kiekvieną dieną su tuo grumiuosi. Dar žinau, kad kitiems esu weirdo ir to niekaip nekeičiu, nes man taip patinka ir aš sau normali.
Iš drabužių pusės – nebepushinu, jeigu jaučiu, kad juoda iz mai dizaja, tai ir rengiuos juodai. Pradėjau norėti kūniškumą atskleidžiančių siluetų, ilgių. Jausmas taip rengiantis Vilniuje (pačiame nekūniškiausiame mieste planetoje) kartais būna underwhelming, bet nenoriu dangstytis vien dėl bendro vyraujančio tono. Look at dem legs.

Ir viskas, dirbtinai daugiau nebespausiu. Apie autentiškumą nekalbėsiu, tikrai ne visi individai yra autentiški ar kažkuo itin išskirtiniai, ir tai yra ok. Apie bitches ir guns irgi nekalbėsiu, čia ta fake ass shit dalis saviironijos besiprašanti.

Tai how u doin?

The Calabasas Off Duty

Niekada nenustosiu mylėti ir vertinti klasikinių švarkų, kostiumėlių, marškinių ir kitų profesionalumui, galiai, darbiniam reprezentatyvumui būtinų atributų. Nes jų interpretacijos yra begalinės, dažnai suteikia moralinius šarvus ir neleidžia būti lengvai perskaitomam. Suprask, esu on duty, va – mano vizitinė. Nesvarbu, kad buvo eita tik kavos, for that instagram lyfe.
Čia ta šaunioji, appreciatinanti business attire stilių pusė.
Dabar kita, tikroviškesnė, ir prie ko aš čia vedu paaiškinanti.
Kiek save atsimenu, pasirinkimo nedirbti, nesistengti, nesiekti visko savo jėgomis neturėjau niekada. Tai “work hard & be nice to people” ne tik kad yra mano mantra, bet ir pagrindinė charakterį, spintą ir elgesį formuojanti taisyklė. Tiesiog niekada negaliu sau leisti kitaip. Bet you know, jeigu esu ne on duty, labai tikėtina, kad atrodysiu visiškai ne professional ir approachable, o dėvėsiu Yeezy type of stuff. Su daugiau attitudo, arba tiksliau, be to priverstinio Be Nice. Tokie momentai ištinka nedažnai, ir trumpam, ir aš juos appreciatinu labiau už daug kitų dalykų.
Žiūrėdama mini investigation’ą, kaip Calabasas miesto gyventojų (Kardashian-Jenners, Kanye West, Drake, Jennifer Lopez ir blabla) stilius per laiką anksčiau buvusius nepriimtinus ir nepageidaujamus dalykėlius, tokius kaip sweatpants’us su aukštakulniais, plastikinius striptizo šokėjų batus, unitardus, ilgus batus vien su trikotažine maike, pavertė visų geidžiamais, išgirdau vieną frazę, kuri leido pačiai suprasti jau seniai kirbantį jausmą: “people want to look like they don’t have a 9 to 5 job, like they can afford not working.” Ir tai yra tiesa.
Pati prabangos nedirbti neturėsiu dar ilgai, na, bent jau darbo, kuris padėtų sumokėti nuomą, nusipirkti chios, dar kartais batus ir vyno. Laisvo laiko marių irgi neturiu. Todėl atrodyti lyg I don’t have a single fuck to give, ir labai off duty aš ir toliau laikysiu tikrąja prabanga ir privilegija. Dėl to ir toliau šlovinsiu Yeezy estetiką, sporty sexy elementus ir kartosiu sau veidrodyje:
– You is kind, you is smart, you is important.

Jeigu norisi daugiau sweat pants, hoop earrings, crop-tops & long nails west coast’o tipo įkvėpimo, sau aš jo semiuosi iš šitos ameizing instagramo vietinės https://www.instagram.com/frntr0w/

Getting Old & Stuff

Aš nesijaučiu labai graži. Atsistojusi šalia super simetriškų veidų, mažų mielų smakriukų, satino lygumo odos ar charizmatiškai ryškių bruožų aš puikiai žinau, kur stoviu – žemesnėje skalės dalyje. Nuo vaikystės iki pat kol pradėjau studijuoti turėjau itin kreivus dantis, kurie nepridėdavo pasitikėjimo savimi. Bet visai neblogai tai kompensuodavau dideliu aktyvumu užklasinėse veiklose ir laisvai per kraštus besiveržiančiu kūrybiškumu. Mano veidas visada buvo keistai asimetriškas. Kiekvieną bruožą padalinus tiesia linija per vidurį išryškėja dešinės pusės “nuvažiavimas” žemyn, lyg vaikystėje kas ant galvos būtų netyčia prisėdęs. Esu itin pastabi ir kasdien tiek dėl darbo specifikos, tiek dėl savo būdo, veidus tyrinėju kaip Kristupas Kolumbas vandenynų žemėlapius. Dėl to esu tikra, kad mano vertinimai yra objektyvūs.

FA009136-63BD-4BFC-95E7-8018DB970927

Žinodama visus savo netobulumus, aš iki šiol nesu savo veidui dariusi nieko ilgalaikio ar rimtesnio negu antakių plaukelių nudažymas, išsilaikantis kelias dienas (tai nutiko lygiai du kartus) ir poros apgamų naikinimas. Man 30 metų, ir jau tikrai pastebiu šiokį tokį veido odos sultingumo, natūralaus spindėjimo nykimą, raukšleles, ar kai kurių bruožų griežtėjimą. Nepaisant to, rimtesnių intervencijų ar veido injekcijų mintis scares the shit out of me. Žinau, kad tai nėra jau taip sudėtinga ar lemtinga, kai kurias korekcijas lengva atlikti pietų pertraukos metu ir trunka mažiau negu manikiūras. Karvės irgi nekainuoja, priklausomai nuo “remonto” masto. Bet dalykas, kuris mane baugina labiausiai yra tai, kad po kažkurios procedūros žmogus gali nebeatrodyti kaip jis pats. Todėl labiausiai bijau prarasti savastį.
Ir net nenoriu užsivesti apie veidus, kurie from the nose up, pokalbio metu nebeištransliuoja jokių emocijų. Arba lūpas, kurių oda tokia įtempta, kad žiūrėdama jaučiu skausmą. Arba didesnio speigo metu botulinu koreguotas veidas turi tą keistą mėlynumą, tokį negyvą.
Žinau, kad veido korekcijos arba ir full blown plastinės veido operacijos yra no biggie pas patyrusį profesionalą, o mini boob-job’sai išgyvena savo momentą, ir viskas atliekama sensibiliau negu dar prieš gerus penkis metus. Ir kas čia žino, gal pati netrukus visai pakeisiu giesmelę. Bet kol kas luktelėsiu natūralesnio priėjimo ir mikro korekcijų išvystymo. Peer pressure got nothing on me, kol su tuo atvaizdu veidrodyje gyventi išeina daugmaž taikiai.

P.S. Prieš gerą mėnesį radau sidabrinį žilą plauką. Ne žiauriai malonu, bet nemeditavau ties tuo. Gydytojai sako, kad moterys maždaug mūsų mamų jaunystės laikais pradėdavo žilti vidutiniškai 40-ies, o dabar – 30-ies, ir viskas – dėl streso. Tai į žiemos atostogas žiūrėkit atsakingai.

Real Life & JOMO

Arba darbinis pavadinimas “Trying To Be Cool All The Time Is Not Healthy For You”.
This just in – FOMO (Fear Of Missing Out) yra senas trendas. And rightfully. Jo vietą kartu su visa suklestėjusia wellness industrija, sąmoningu dėmesiu savo gyvenimo gerovei ir savijautai, užėmė JOMO, arba Joy Of Missing Out. Ir tai nestebina, nes niekas nėra įgalus viską aprėpti ir visur suspėti. Tik kurį laiką visi sau tyliai už tai skirdavom dideles dozės kaltės ir nepilnavertiškumo. Nes kai tavo kolegas pakviečia į hip renginį, o tavęs ne, ir apskritai apie tokį renginį sužinojai skrolindamas renginių nuotraukų galerijas, pasijauti mažų mažiausiai uncool. Bet guess what, skambino tikras gyvenimas, ir sakė, kad laikas nuspręsti, ką daryti su padrožtais pagalvėlių užvalkalais ant sofų, sausėjančia oda ir suprastėjusiu virškinimu. Dar skambino visi psichinės sveikatos gydytojai ir prižiūrėtojai, ir sakė, kad rutina ir normalumas mums yra į naudą. Senas geras maitinimosi, miego ir visų kitų dieninių veiklų/savipriežiūros režimas – welcome back.

3de1a6a6168a3476f5ebfa8f88f73b18

Laikas atsisveikinti su pritemptu coolness standartu ir embreisinti tikrąjį gyvenimą, vėl, kaip senais laikais.
Kaip Leandra (Medine, duh!) kalbėdama su giminaite telefonu, pakeliui į dar vieną fashion show per praėjusią Niujorko mados savaitę, išsiaiškinusi, kad abiems patinka valgyti varškę, panoticino: “Man, I love real life!” Ir tada turėjo vėl grįžti į darbo realybę, kuri yra viskokia, tik ne down to earth. Bet it’s OK, nes kai sąmonė prisijungia ir su mumis daro nuolatinį situacijos stebėjimą, sumažėja šansai išprotėti ir užsidirbti trūkčiojančios akies tiką arba stresinę nemigą.
Aš irgi mėgstu normalumą ir adekvatumą, labiau už naujus batus. There, I’ve said it.

HyperFocal: 0

Tai let’s hygge. Būtinai nusipirkit vitamino D ir žuvų taukų, nes visiška šikna su ta šviesa, jėgom ir miegu gaunasi tokiu metu. Pasigaminkit vakarienę pagal niekada nebandytą receptą nepakeičiant nė vieno ingrediento. Paskambinkit ne tik mamai, bet ir pusbroliams/puskėms, mažiau bitchinimo mesendžerio chatuose, nusipirkit šiltų, truputį per didelių kojinių (nes jaukiau ir išsitrina šlepečių poreikis) ir nevalgykit vėlyvais vakarais, bus lengviau save mėgti kitą dieną be išlygų.

c9db013d9e2a9b5e3bf5a0251ab02e9a

Dar skirkit laiko nieko rimto neveikimui, savo specifiniams pomėgiams (gal laikas prisiminti tapybą? Nebūtina dalintis rezultatais su visu pasauliu prisiminimo stadijoje), labiau patingėkit savaitgaliais, skaitykit knygas prieš miegą o ne n-tąjį kartą skrolinkit news feed’ą ir daugiau žvenkit ir kalbėkit juokingas tiesas. Jeigu niekas nejuokinga, tai ko čia dabar taip?

P.S. Visos nuotraukos iš Sleepy Jones ankstesnių kampeinų.