Timeless & Classy

Kada jaučiuosi, kad padariau gerą investiciją įsigydama drabužį? Kai perku kažką visiškai classy. Žinau, skamba labai nuobodžiai. Bet iš tikrųjų classy daiktai, tokie kaip gerai sukirptas švarkas, ofiso suknelės, švarko tipo liemenės, kokybiški elegantiški sijonai, kelnės, clean-cut paltas ir gera ne super trendy rankinė džiaugsmo ir svarbiausiai – užtikrintumo – atneša daugiau negu tekšt plekšt pamačiau/įsimylėjau/nusipirkau/nežinau su kuo nešioti daiktai. Classy daiktų pirkimas yra kaip santuoka iš išskaičiavimo. So last century. Bet kažkokią nesulaužomą logiką turi.
Ir tiesą sakant, man patys gražiausi dalykai ir yra tie classy. Nes tai yra power dressing. Ir net kai šaligatvis čiuožia iš po kojų, ta mano nauja CEO stiliaus suknelė padeda išsilaikyti ant kojų.
Dabar pagalvojau, kad dauguma mano šio rudens pirkinių yra strategiški, apgalvoti ir negausūs.
Now you know me.

P.S. Kaip netapti nuobodyla su tais classy daiktais? Jeigu jau kyla toks klausimas, vadinasi, rizikos nėra.

DSC_4385paint

COS paltas, Marks&Spencer suknelė, Lindex palaidinė, Charles&Keith rankinė, Anna De Valle bateliai, LiuJo akiniai, Cheap Monday žiedas.

Fluid

Ką rengtis prie jūros/ežero/į kaimą/pikniką/festivalį? Kartais nėra tokio išieškoto atsakymo, nes jo tokiomis aplinkybėmis nelabai ir reikia ieškoti. Atsakymas – pagal nuotaiką ir prioritetus. Prie vandens aš pati mėgstu rengtis tai, kas panašu į vėją ir vandenį. Kažką lakaus. Be aiškios formos. Kad galėčiau truputį susilieti ir išnykti tame pakrantės vėjyje. Arba mėgstu visai nesirengti, bet šito nuotraukų bendru susitarimu su LR įstatymais, čia nebus.
Autis tai, su kuo galėčiau eiti į mūšį, o toks žinojimas man suteikia papildomą ramybės jausmą, nes kai jau mano kojos apautos kaustytais batais ar patikrintais auliniais, aš jaučiuosi papildomai pasitikinti savimi ir laisva, panašiai kaip dezodoranto reklamoje.
Visada buvau vasaros gyventoja 100%, kitais metų laikais man sunkiau suvokti save, nes nematau savo odos, nesuprantu, kam man tos kojinės (aš nekenčių visų pasaulio kojinių), mano nosis pradeda varvėti neprisukto čiaupo būdu nuo maždaug +10 temperatūros, ir labiausiai nervina šaltu oru tai, kad visi pasirinkimai tampa funkciniais ir apsauginiais, be jokio polėkio ir netikėtumo. Tai fuck it, aš pasilieku prie romano su vasara, neįkalbinėsiu savęs, kad visai būtų verta susirgti Stokholmo sindromu žiemai vien dėl šventos ramybės. Nes polėkis, akimirkos nuotaika ir laisvė kvailioti yra mano antras vardas. Plius vasarą galiu laisvai atverti bohemiško stiliaus čakrą, kuri žiemą beviltiškai užsikemša.
Ir su tema nesusijęs, bet visada aktualus priminimas: pabandykit pamilti slow fashion – įkiškit nosį į second hand parduotuves, grąžinkit savo nebereikalingus drabužius parduotuvėms, kurios juos perdirba į naujus gaminius, organizuokit nebereikalingų, bet dar geros kokybės drabužių, kosmetikos ir aksesuarų keitimosi vakarėlius su draugėmis, pirkit tik tuos daiktus, kurių tikrai norisi ir žinot, kaip derinsit bent su 3 spintoj esančiais dalykais, užsiregistruokit vinted.lt svetainėje ir nustebsit (jei mokėsit ieškoti), kiek nuostabių dalykėlių ten nugulę, arba lengvai parduosit savo nebereikalingas šmutkes (tik jokių beviltiškų senienų, nufotografuotų tamsiam prieškambary ir padielkų už pusę originalo kainos), užsukite į lietuviškų dizainerių butikus ir svetaines, remkit vietinę madą. Žodžiu, unikalus stilius ateina ne iš Zaros reguliaraus siaubimo, o iš jūsų spintos turinio mišrumo.
Ir nebūtina visko kardinaliai išmesti kas 3 mėnesius, nes kai kurie dalykai labai praverčia ir vėl, iki dangaus, tik reikia luktelti juos atidėjus į tolimesnę lentyną. Nekalbu apie visai sudėvėtus ar beviltiškai morališkai pasenusius dalykus.

Mano palaidinė su petnešėlėmis – iš vinted.lt, bomberis su ereliais – SH, sijonas – H&M, auliniai – Dr.Martens, kuprinė – Mango.

In Search Of Signature Jeans

Kas dabar iš viso mados rollercoaster’io trendina labiausiai? Net ne asmeninis, o signature stilius. Žodžiu, toks, kuris yra išskirtinai siejamas tik su vienu ir konkrečiu žmogumi. Savo nuosavos uniformos formavimo idėja yra pramušusi galvas daugeliui madai neabejingų žmonių. Gal todėl šiuo metu tenka pastebėti vis daugiau atvejų, kai žmogus rengiasi taip pat kelias dienas, arba dėvi vieną konkretų dalyką nuolatos: batus, paltą (nepaisant oro), kepurę ar vienodą siluetą. Be jokio nuklydimo į šalį.
Aš tuo be galo žaviuosi. Tai padeda išsaugoti sąmoningumą, saikingai vartoti greitąją madą, drabužis labiau sunešiojamas ir patiria ilgesnį life span. Ir taip, kartojimas to paties įvaizdžio aplinkiniams psichologiškai padeda jį susieti su pačiu dėvėtoju. Tai tampa vizitine kortele ir identifikacijos autfitu. Tuo pačiu, suteikia drabužiui asmeniškumo, tuomet rengimasis nebūna vien abstrakčios pastangos atrodyti gražiai ar madingai. Puiku, nuostabu, bravo.
Ir tai visai nereiškia, kad jei jau turi savo signature style, privalai prie jo prisirišti visam gyvenimui. Gali jį bet kada kaitalioti pagal nuotaiką, tendencijas ir savo norus (norint likti geram kažkokioje poveikio aplinkiniams turinčioje srityje yra du pagrindiniai patarimai: mix it up ir spice it up) . Gali grįžti prie seno gero “mėgstu rengtis konceptualiais juodais drabužiais” (juokauju), arba to įkyraus skandinaviško minimalizmo, arba romantiškos išsiblaškėlės įvaizdžio, taip pat kaip ir prie labai corporate įvaizdžio (aš myliu ofiso essentials’us ir nesvarbu, kad mano ofisas neturi griežtų taisyklių, o apsilankau jame rečiau negu pilnatis – danguje).
Kur link vedžiau visu tuo? Prie visą gyvenimą trunkančios džinsų mįslės. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje.
Džinsai yra toks drabužis, kurį renkamės nelabai įsigilindami. Svarbu, kad nestorintų, kad užpakalis atrodytų gerai, ir kad nebūtų nei niekšiškai per ploni, nei per trashy. Nors kartais trashy yra gerai, nereikia į save per rimtai žiūrėti (tai labai nuobodu). Mane irgi perkant džinsus tokios mintys lankė visą laiką. Bet nuolat galvodavau, kad man mielesni būtų ne skinny, o kažkokie kitokie džinsai. 100 pasimatavimų vėliau – laikinas nusivylimas ir apsistojimas prie saugaus ir su visko “einančio” varianto. Vėl skinny, vėl tamsūs. Ačiū mados dievui, kad grįžo platėjantys. Juos aš visada mylėjau, tik laukiau, kol vėl galėsiu nusipirkti gražių. Bet tai juk irgi džinsų klasika iki nukritimo. Boyfriend stilius? Kaip ir skinny, saugus, patikrintas, “cool” stilius su nuliu pastangų. Ir va štai, prieš porą dienų visai netikėtai aptikau šiuos, ne iki kauliuko bet iki pėdos viršaus, tiesius ir vos vos prapatėjančius apačioje, mid-rise juosmeniu ir nesveikai geros spalvos, oriai storo, ne per tampraus audinio. Jokių įsispaudusių mistinių reljefų virš kelių (ar mano keliai tikrai taip apaugę taukais?) ir pėdos spraudimo pro standžią ir kiek per siaurą apačią (Ar mano pėdos storesnės negu standartinės europietės? Hello, Bigfoot.). Pradedu jausti, kad radau džinsų porą, kurios ieškojau labai ilgai. Ir tai bus mano signature džinsai, bent kurį laiką. Susipažinkit.

Džinsai – Mango, paltas – ASOS, marškinėliai – Zara, basutės – Steve Madden.