Winter Makes No Sense

Labiau noriu būti atsiminta savo darbais, o ne zyzimu. Bet akivaizdu, kad kai pakantumas tamsai ir drumzlinam orui pasiekia grindis, mes visi įeinam į kasdienę heito mantrą. Aš ne iš savo galvos taip nustačiau. Pastaruoju metu bendravimas yra įgavęs juokingą lakoniškumą, ir būtent tose vietose kur turėtų natūraliai vykti domėjimasis vieniems kitų savijauta. Toks iš serijos Ne Tas Man Galvoj, Gal Gali Nustoti Kalbėti dalykėlis. Akys atgyja tik prabilus apie orą, žiemą, ir kaip ji negyvai visus užkniso. Išmintingesni, tie, kurie never lose their shit, tik tyliai palinksi galva, o likusi didžioji dauguma su pasimėgavimu įeina į heito skleidimo dažnį. Prisijungiu ir nestabdau. Šitas konkretus nejūrinis ūmus ir niūrumu nusileidžiantis nebent Sibiro platumoms klimatas nėra tinkamas gyventi žmonėms. Aš neišsiplėsiu apie tą niekada nenutinkantį pavasarį, apie milijoną uždegimų, kurie tiesiog nenutiktų temperatūrai išliekant apie nulį, apie tragiškus žvyro tešla telkšančius kreivus šleivus šaligatvius, dėl kurių įmanoma negailint avėti tik iki gyvo kaulo įgrisusius kerzus, ir naują triuką – nuo šalčio pasileidžiančius ašarų upelius. Man bloga nuo lauko drabužių ir nuo jų sandėliavimo per vasarą. Nuo kepurių, kurios iš manęs padaro toddlerę, papildomų kojinių movimosi, kad penkiasdešimtą kartą koks ten šlapimo pūslės uždegimas neįsimestų. Aš net buvau sau įsikalbėjusi žieminę depresiją ir jau ėjau gydytis, kai paaiškėjo, kad nėr ko gydyt. Gal klimato atšilimas gali nutikti selektyviai tik čia ir kuo greičiau? Cuz, umm, I’m losing my shit.
Jeigu jums nebūna blogo oro, o tik netinkami drabužiai, sveikinu, you’ve nailed it. Tik prašau, neskleiskit šito feikinio pozityvo man, nes pls, look around, or I’ll make you.

Jeigu jūs kaip ir aš nesitenkinat vien džinsų ir megztinių režimu, priešinatės realybei, nors tai ne visada pasiteisina praktikoje, ką rengiatės, kad tai atrodytų kaip pavasaris, o jaustųsi dar kaip žiema? Pridalinusi toną stiliaus patarimų, šįkart pati ieškau kokio gero ar bent jau reassuring.

Bomberis ir dryžuota palaidinė – H&M, sijonas ir baltai juodas “golfas” – SH, auliniai – Bershka, kepurė – ASOS.

 

Didžiausias mano stiliaus priešas

Beveik kas antrą dieną aš, būdama stilistė, ir nuo ryto iki vakaro galvodama apie drabužius, dirbdama su drabužiais, look’ais, derinimo būdais ir brainstormindama naujas idėjas patiriu savo stiliaus krizes.
Nes kažko trūksta, arba kažkas nedera, arba kažko yra per daug, arba va, tie rūžavi sportbačiai būtų tikę labiau už baltus, o oranžinis lūpdažis būtų daug logiškiau čia suskambėjęs už automatiškai pasirinktą nude. Ir išvis, kodėl neužsidėjau visų papuošalų vienu metu, nes man šiandien reikia šarvo. Taip, turiu taisykles, kada reikia rengtis, taip, kad susikurčiau psichologinį komfortą, o kada kuriu fizinį, bet apie tai vėliau.
Ne kartą kalbėdamasi su kolegomis, parduotuvių konsultantėmis, kitomis stilistėmis, PR agentūrų merginomis ir bendrai, neabejingomis kokybiškam stiliui esu girdėjusi frazę, kuri skausmingu aidu atsimuša mano galvoje: kai nereikia niekur eiti ir ypatingai gerai atrodyti, gaunasi geriausi deriniai. Tokie, kokių on demand beveik niekada nepavyksta išspausti. Ir tai yra 100% tiesa.
Jeigu pasitenkinčiau savo likimo aukos vaidmeniu, toje vietoje baigtųsi mano pamąstymas.
Bet! Aš, būdama pergalvojimo ir samprotavimo čempionė, atradau tą silpną grandį, tą beždžionių tiltą ir gero stiliaus kriptonitą. Overthinking (pergalvojimas skamba š) yra mūsų, na, bent jau mano tai tikrai, didžiausias stiliaus priešas.
OMG, jeigu apsiausiu tuos raudonus batelius su skinny džinsais, tikrai atrodys, kad prašausi dėmesio. Kaip kokia nebrendyla apsiselfinusi paauglė. O metallic batai su balta suknele jau taaip nuvalkiota, nors šiandien turbūt labiausiai norėčiau taip atrodyti, bet juk aš stilistė, nuvalkiotos kombinacijos reikštų mano asmeninę kapituliaciją. Ir taip norėtųsi ryškiai raudonų lūpų, bet žinau, žinau, esu sau pažadėjusi niekada nedaryti to, ką tuo metu daro 95 procentai moterijos.
Kai tik pastebiu tokį minčių srautą, duodu sau gerą slap’ą vaizduotėje ir prasideda stebuklai – viskas pradeda derėti tarpusavy, bet taip rimtai derėti. Nes pradedu tikėti, kad bet koks sprendimas, priimtas drabužinėje, man atneš pasitenkinimą savim ir ta diena. Ir nustoju svarstyti, ar pakankamai visiems patiksiu taip atrodydama, nes smagiausia yra patikti sau.
Jeigu tą dieną daug dirbsiu, bėgiosiu po parduotuves, tąsysiu krūvas drabužių su pakabom, bus tikrai karšta ir net nežinau, ar bus laiko pietums – aš savęs neplaku ir mielai lendu į mylimus juodus skinny plėšytus džinsus, baltus marškinėlius ir baltus sneakerius, ir jaučiuosi kaip milijonas dolerių. Ir tai yra mano rengimasis fiziniam komfortui (kaip čia, nuo 1:30min. http://www.tv3.lt/naujiena/836698/pries-ir-po-pamatykite-kaip-po-ivaizdzio-pokyciu-atrodo-jolanta).
Jeigu turiu progą geriau pailsėti (pamiegoti bent pora valandų daugiau už įprastas 6 ir dar įterpti kokį grožio ritualą į rytinę rutiną) ir pradedu girdėti visų roko žvaigždžių vyr. patarėją – išmislų šėtoną – kraunu ant savęs tai, ką labiausiai mėgstu tą dieną. Ryškiai žali verstos odos platieji bridžai, be abejo, paaukštintu liemeniu, isteriškai oranžinis crop-topas kimono rankovėmis ir 70’s geriausi draugai – šviesūs auliniai, plius koks gėlių koljė ant kaklo ir dramatiškas, metalinis rudas laineris, užriestas iki debesų.
Neklauskit, kur ta gero skonio ir subtilaus stiliaus riba, nes ne tai yra svarbu. Kai gerai jauti, kaip nori atrodyti ir dėl to – kaip nori jaustis, svarbiausiu dalyku čia tampa asmeninis stilius. Kai neturi atkalusi sau tinkamiausių formų, ilgių, siluetų taisyklės, kai nesinori užsidaryti kapsulinės spintos spąstuose, geriausiai yra užčiaupti savo mintis ir žiūrėti, kas bus.
O kas vakar buvo man, kol Vilnių kaustė tropikų shenanigans’ai ir kol visi siautėjo Granatose, matot kaip ant delno.

Džemperis-New Yorker, sijonas-Moschino Cheap and Chic, skara plaukuose – SH, auliniai – Zara (iš vinted’o, iš Barselonos), apyrankės – Švaros Prekės ir SH, pakabukas H&M, auskarai – Cheap Monday.

So, where’s my pinata?