Regal

Svarbius savo gyvenimo įvykius prisimenu per drabužius, kuriuos vilkėjau tuo metu. Ir dar prisimenu, ar tai buvo pavykęs momentas. Sako, išleistuvės, vestuvės – va čia tai svarbu gražiai apsirengti. I beg to differ. Man visada buvo svarbu atrodyti taip, kad pati gaučiau iš savęs patvirtinimą. Be apmaudo neapsieita. Pavyzdžiui, mielai pakeisčiau savo religinių švenčių puošmenas. Pirmoji komunija ir sutvirtinimas – looking at you. Nors man beveik 30(!!!!!!), vis dar suprantu tai kaip nesąmonę. Simbolinę reikšmę suprantu, bet apibendrinus, tai buvo keistos apeigos, kurių man niekada nereikėjo. Plius, jų metu šūdinai atrodžiau. Įsivaizduojat tas mažosios nuotakos sukneles, kuriomis daugumą aprengia jų mamos? Tai iki to aš “nenešiau”. Buvau super simple, super boring, tvarkingas vaikas. Nuotraukų neturiu, bet man tai buvo meh fashion moments.
Kaip bebūtų, šiandien jaučiausi, kad laikas ištaisyti padarytas klaidas. Galvoje šmėžavo Gucci overly accessorized autfitai, Rodarte metalinės grunge nuotakos, slaviškas primityvumas ir iš senovinių proginių nuotraukų pernelyg rimtos, skausmingos išraiškos, nenatūraliai, pamaldžiai sustingę siluetai.
Pirmos komunijos, “dirmavonės”, krikštynos, vestuvės – jos jau vaikystėje man atrodė estetiškai nepadoriai nutolusios nuo kasdienybės. Kostiuminės šventės, personažų paradas.
Tai va, kad nors vieną kartą būčiau pabuvusi normali, štai mano tas normas atitinkanti povyza. All justified.
Juokauju.

O ką jūs vilkėjot per savo apeigas?

ASOS švarkas, blusturgio radybų suknelė, TopSop šlepetės, Lindex lankelis, Cheap Monday žiedai, Fashion Zone sagė vėžys (ant apatinės švarko kišenės).
Ir jums iš arti nesimato, bet tai yra ryškių oranžinių ir rožinių šešėlių makiažas.

Gimme dress, gimme skirt!

Buvo tokie laikai, dar visai neseniai, gal pavasarį, ir apskritai visą gyvenimą, kai pirmenybę teikiau kelnėms.
Yra du tipai žmonių: tie, kurie renkasi kelnes ir užsisegę sijoną ar įsliuogę į suknelę nebemoka “how to human”, norisi kristi ant žemės, nes kojos, ir tos nebeklauso. O antras tipas neįsivaizduoja nieko gražesnio, nei vakarinė glamūrinė otkuriūrinė suknelė. Tai aš priklausiau tam pirmam, kelnių tipui.
Bet su laiku ir užmačios keičiasi. Taip pat ir tie du – trys kilogramai kartais atauga (why, oh why you torture a decent human being with your horrendous fluffiness?). Ir tenka pakoreguoti savo planus. Prie to – ir giesmelę. Tenka išmokti naujai būti. Nes aprėdai nėra tik daiktai. Jie dalis būdo.
Ilgai žliumbčioti dėl “neteisybių ir vargų” yra antievoliucija. Taigi, dabar aš laiminga šnarinu savo sijonų klostes ir nė neapsimetu, kad man gerai. Nes man gerai.
Ypač, kai po suknele priderini savo mėgstamiausią vasaros sijoną. Toks truputį pramoginių šokių šokėjos dramatiškumas. O jeigu prie viso to dar beretę? Nebežinau, į ką virstu. But I love it!
There, prisipažinau apie tapatybės priverstinį pakeitimą.
Ar jums irgi yra panašiai nutikę (ne apie svorį, apie savo įvaizdžio transformavimą totaliai priešinga kryptimi)?
Papasakokit komentaruose. Žinau, kad aš ne viena tokia.

Balta suknelė – Zara, sijonas – Asos, lietpaltis – blusturgis, delninė – Moschino Cheap And Chic, aukštakulniai – Zara, skarelė – SH.