Feline Camo Victoriana

  • Nosį - aukštyn!
  • Meowing intensifies

Jeigu už kiekvieną kartą, kai savimi besimėgaujanti moteris literaliai apsirengia bele ką ir atšauna “o man taip gražu” aš gaučiau po eurą, dabar spaudyčiau auksinę klaviatūrą. Aišku, rožinio aukso, nes man jis labai nesveikai patinka. Tokioms moterims nereikia jokio profesionalaus patarimo, anei nukreipimo gera linkme, nes jos savimi 100% užtikrintos, labai teisios, nelinkusios leistis į diskusijas, argumentai joms yra asmeninis įžeidimas ir šiaip, vyras sakė, kad gražiai atrodo. Ir ne tik kalbant apie išvaizdą. Teisumas (skamba kaip teistumas) yra rimta diagnozė, sulaikanti žmoniją nuo visokių rūšių naujovių ir pažangos.
Nusprendžiau skolintis šitą logiką, nes per didelis empatijos kiekis žmonėms, turintiems nepagrįstą nuomonę mane gali paversti pudingu.
Gerai apie tai pagalvojus, toks nusiteikimas juk būdingas ir vaikams, bei vyresniems žmonėms. Jie žino, ko nori, žino, kas patinka, ir ain’t nobody gonna discuss this with you, deal with it.
Nesakau, kad aš pati labai laukiu patarimų iš visų apie savo išvaizdą, ar kad man būdingas tips’ų ieškojimas. Bet nutariau tai pastūmėti dar vienu leveliu toliau.
Ir kas gavosi? Gera nesąmonė. O nesąmones aš mėgstu, nes yra apie ką pagalvoti. Mama taip ir pasakytų:
– Kokią čia nesąmonę apsirengei?
Viktorijos laikų stiliaus itin konservatyvi, visiškai uždara balta suknelė (ir į vaidilučių apeigas, ir dar kartą pasikrikštyt, ir pirmai komunijai (nuoroda į autfitą) ir kaip dvaselei pasklandyt aplink priešų lovas gūdžią naktį), camo vyriškas oversized švarkas, rankinė-katytė, su kačiuku-pinigine, ir kuo moderniausios basutės permatomo plastiko kulnu. A, ir ilgos priklijuotos blakstės. Nes kas man neleis?
Jausmas labai yzi, atrodymas labai visoks, o ir daiktų miksavimas pagal mano pomėgius – nevaržomas.
Tai linkiu ir jums rengtis nesąmonėmis, kokiomis tik norisi. Pasiimkit 4-5 jums labai patinkančius daiktus, negalvokit ar jie tarpusavyje dera, ir tai vilkėkit vienu metu. Bus gerai, pažadu.
Nebūkit nuobodos, kruopščiausiai apgalvojančios kiekvieną savo įvaizdžio smulkmenėlę, sąmoningai palikit ekspromto, nes girdėjau, didelės pastangos jau seniai nemadingos ir kvepia neuroze. O vidutinės ir mažesnės pastangos – visada gerai.

Suknelė – blusturgis,
Švarkas – New Era (vyriškas),
Basutės – Miista,
Rankinė ir piniginė - ASOS (parduodami atskirai),
Trikampis žalias žiedas – Glamourous,
Dviejų apskritimų žiedas – iš no name butiko Berlyne.

Regal

Svarbius savo gyvenimo įvykius prisimenu per drabužius, kuriuos vilkėjau tuo metu. Ir dar prisimenu, ar tai buvo pavykęs momentas. Sako, išleistuvės, vestuvės – va čia tai svarbu gražiai apsirengti. I beg to differ. Man visada buvo svarbu atrodyti taip, kad pati gaučiau iš savęs patvirtinimą. Be apmaudo neapsieita. Pavyzdžiui, mielai pakeisčiau savo religinių švenčių puošmenas. Pirmoji komunija ir sutvirtinimas – looking at you. Nors man beveik 30(!!!!!!), vis dar suprantu tai kaip nesąmonę. Simbolinę reikšmę suprantu, bet apibendrinus, tai buvo keistos apeigos, kurių man niekada nereikėjo. Plius, jų metu šūdinai atrodžiau. Įsivaizduojat tas mažosios nuotakos sukneles, kuriomis daugumą aprengia jų mamos? Tai iki to aš “nenešiau”. Buvau super simple, super boring, tvarkingas vaikas. Nuotraukų neturiu, bet man tai buvo meh fashion moments.
Kaip bebūtų, šiandien jaučiausi, kad laikas ištaisyti padarytas klaidas. Galvoje šmėžavo Gucci overly accessorized autfitai, Rodarte metalinės grunge nuotakos, slaviškas primityvumas ir iš senovinių proginių nuotraukų pernelyg rimtos, skausmingos išraiškos, nenatūraliai, pamaldžiai sustingę siluetai.
Pirmos komunijos, “dirmavonės”, krikštynos, vestuvės – jos jau vaikystėje man atrodė estetiškai nepadoriai nutolusios nuo kasdienybės. Kostiuminės šventės, personažų paradas.
Tai va, kad nors vieną kartą būčiau pabuvusi normali, štai mano tas normas atitinkanti povyza. All justified.
Juokauju.

O ką jūs vilkėjot per savo apeigas?

ASOS švarkas, blusturgio radybų suknelė, TopSop šlepetės, Lindex lankelis, Cheap Monday žiedai, Fashion Zone sagė vėžys (ant apatinės švarko kišenės).
Ir jums iš arti nesimato, bet tai yra ryškių oranžinių ir rožinių šešėlių makiažas.

Gimme dress, gimme skirt!

Buvo tokie laikai, dar visai neseniai, gal pavasarį, ir apskritai visą gyvenimą, kai pirmenybę teikiau kelnėms.
Yra du tipai žmonių: tie, kurie renkasi kelnes ir užsisegę sijoną ar įsliuogę į suknelę nebemoka “how to human”, norisi kristi ant žemės, nes kojos, ir tos nebeklauso. O antras tipas neįsivaizduoja nieko gražesnio, nei vakarinė glamūrinė otkuriūrinė suknelė. Tai aš priklausiau tam pirmam, kelnių tipui.
Bet su laiku ir užmačios keičiasi. Taip pat ir tie du – trys kilogramai kartais atauga (why, oh why you torture a decent human being with your horrendous fluffiness?). Ir tenka pakoreguoti savo planus. Prie to – ir giesmelę. Tenka išmokti naujai būti. Nes aprėdai nėra tik daiktai. Jie dalis būdo.
Ilgai žliumbčioti dėl “neteisybių ir vargų” yra antievoliucija. Taigi, dabar aš laiminga šnarinu savo sijonų klostes ir nė neapsimetu, kad man gerai. Nes man gerai.
Ypač, kai po suknele priderini savo mėgstamiausią vasaros sijoną. Toks truputį pramoginių šokių šokėjos dramatiškumas. O jeigu prie viso to dar beretę? Nebežinau, į ką virstu. But I love it!
There, prisipažinau apie tapatybės priverstinį pakeitimą.
Ar jums irgi yra panašiai nutikę (ne apie svorį, apie savo įvaizdžio transformavimą totaliai priešinga kryptimi)?
Papasakokit komentaruose. Žinau, kad aš ne viena tokia.

Balta suknelė – Zara, sijonas – Asos, lietpaltis – blusturgis, delninė – Moschino Cheap And Chic, aukštakulniai – Zara, skarelė – SH.