In Search Of Signature Jeans

Kas dabar iš viso mados rollercoaster’io trendina labiausiai? Net ne asmeninis, o signature stilius. Žodžiu, toks, kuris yra išskirtinai siejamas tik su vienu ir konkrečiu žmogumi. Savo nuosavos uniformos formavimo idėja yra pramušusi galvas daugeliui madai neabejingų žmonių. Gal todėl šiuo metu tenka pastebėti vis daugiau atvejų, kai žmogus rengiasi taip pat kelias dienas, arba dėvi vieną konkretų dalyką nuolatos: batus, paltą (nepaisant oro), kepurę ar vienodą siluetą. Be jokio nuklydimo į šalį.
Aš tuo be galo žaviuosi. Tai padeda išsaugoti sąmoningumą, saikingai vartoti greitąją madą, drabužis labiau sunešiojamas ir patiria ilgesnį life span. Ir taip, kartojimas to paties įvaizdžio aplinkiniams psichologiškai padeda jį susieti su pačiu dėvėtoju. Tai tampa vizitine kortele ir identifikacijos autfitu. Tuo pačiu, suteikia drabužiui asmeniškumo, tuomet rengimasis nebūna vien abstrakčios pastangos atrodyti gražiai ar madingai. Puiku, nuostabu, bravo.
Ir tai visai nereiškia, kad jei jau turi savo signature style, privalai prie jo prisirišti visam gyvenimui. Gali jį bet kada kaitalioti pagal nuotaiką, tendencijas ir savo norus (norint likti geram kažkokioje poveikio aplinkiniams turinčioje srityje yra du pagrindiniai patarimai: mix it up ir spice it up) . Gali grįžti prie seno gero “mėgstu rengtis konceptualiais juodais drabužiais” (juokauju), arba to įkyraus skandinaviško minimalizmo, arba romantiškos išsiblaškėlės įvaizdžio, taip pat kaip ir prie labai corporate įvaizdžio (aš myliu ofiso essentials’us ir nesvarbu, kad mano ofisas neturi griežtų taisyklių, o apsilankau jame rečiau negu pilnatis – danguje).
Kur link vedžiau visu tuo? Prie visą gyvenimą trunkančios džinsų mįslės. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje.
Džinsai yra toks drabužis, kurį renkamės nelabai įsigilindami. Svarbu, kad nestorintų, kad užpakalis atrodytų gerai, ir kad nebūtų nei niekšiškai per ploni, nei per trashy. Nors kartais trashy yra gerai, nereikia į save per rimtai žiūrėti (tai labai nuobodu). Mane irgi perkant džinsus tokios mintys lankė visą laiką. Bet nuolat galvodavau, kad man mielesni būtų ne skinny, o kažkokie kitokie džinsai. 100 pasimatavimų vėliau – laikinas nusivylimas ir apsistojimas prie saugaus ir su visko “einančio” varianto. Vėl skinny, vėl tamsūs. Ačiū mados dievui, kad grįžo platėjantys. Juos aš visada mylėjau, tik laukiau, kol vėl galėsiu nusipirkti gražių. Bet tai juk irgi džinsų klasika iki nukritimo. Boyfriend stilius? Kaip ir skinny, saugus, patikrintas, “cool” stilius su nuliu pastangų. Ir va štai, prieš porą dienų visai netikėtai aptikau šiuos, ne iki kauliuko bet iki pėdos viršaus, tiesius ir vos vos prapatėjančius apačioje, mid-rise juosmeniu ir nesveikai geros spalvos, oriai storo, ne per tampraus audinio. Jokių įsispaudusių mistinių reljefų virš kelių (ar mano keliai tikrai taip apaugę taukais?) ir pėdos spraudimo pro standžią ir kiek per siaurą apačią (Ar mano pėdos storesnės negu standartinės europietės? Hello, Bigfoot.). Pradedu jausti, kad radau džinsų porą, kurios ieškojau labai ilgai. Ir tai bus mano signature džinsai, bent kurį laiką. Susipažinkit.

Džinsai – Mango, paltas – ASOS, marškinėliai – Zara, basutės – Steve Madden.

Channelling CR

Kažkada skaičiau, turbūt dar mokydamasi labiausiai meta mokslo pasaulyje – psichologijos, kad suaugęs žmogus turėtų atsisakyti asmeninių dievukų, idol’ų ir kumyrų. Nes tai žymi nebrandumą. Bet aš iki šiol galvoju: “what the heck?” I refuse. Yra žmonių, kurie baisingai įkvepia. Ir nemanau, kad tai nebrandu ar stabdo savo paties ribų ir galimybių suvokimą. A little bit of Iggy Pop, a piece of Chelsea Handler, o spoonful of Leandra Medine lifts my spirits.
O kartais, kai esu kamuojama neapsisprendimo, iš serijos: “tai kokia aš po velnių esu ir koks tas mano stilius?”, aprimstu prisiminusi Carine Roitfeld. Žinoma, galiu tik svajoti, kad esu aristokratų dukra, turinti rusiško ir prancūziško kraujo, ir augusi rafinuotoje aplinkoje, vietoj savo paprastuoliškų žemaitiškų šaknų, kas sąlygoja mano ligšiolinį “klasės” mokymąsi, bet oh well.
Ji visada puikiai žino, kas jai tinka. Jos pasirinkimams tinka apibūdinimai chic, sexy, rock’n’roll and with attitude. Tai įkvepia!
Nes tinklinės pėdkelnės yra žiauriai gražu, kai dėvimos tinkamai ir be atsiprašinėjimų. Nes pieštukinis sijonas yra boring tik kai jis praeito dešimtmečio stiliaus kostiumėlio dalis su švarkeliu per plačiomis rankovėmis. Pieštukas su metalo detalėm, kiek tiesesnis nei bodycon, skeltuku ties šlaunies viduriu ir būtinai suderintas su gana vyriško stiliaus švarku, bet lengva ir elegantiška šilko palaidine – tai yra atgaiva akims ir galvai. Nemėgstu to išcackinto lėliško ar tetulytiško, provincialiai puošnaus ar subtilaus (vimt) stiliaus. Kur seksualumas nebūna įsisąmonintas. Arba jau kertama per šitą svertą ūkiškai ir neapdairiai, nesimėgaujant, o darant “kaip turėtų būti”, arba koketuojama iki pykinimo ir dažniausiai tik įsivaizduojant tikrąjį koketavimą. Geras stilius prasideda nuo patogumo savame kailyje. Kaip ir seksualumas. Visa kita – tik nykus imitavimas.
Dar spalvos, į jas būtina atkreipti dėmesį – alyvuogių, šokolado, chaki, navy, fancy neutralios spalvos, kokybiška juoda ir švarutėlė balta, ir tik kartais naudojami ryškūs blyksniai – totally french. Bet tikrai neperšu prancūziškų stiliaus keistenybių, kurios tikrai ne visos turi būti priimamos išskėstom rankom. Tie skiedalai apie ne per aukštus kulniukus, juodą 90% laiko, plaukus tarsi ką tik iš lovos ir t.t. Kartais tai atrodo pernelyg pritempta, pretentious ir made-up.
A, vos nepamiršau. Perregima plonytė organza, arba jos insertai. Dailiai platėjančios lengvos kelnės ir aukštakulnės basutės arba batai prakirptomis nosimis su plonytėmis pėdkelnėmis be siūlių pirštų galuose, pieniško šokolado spalvos dūūūminis makiažas, neapologetiškai tamsinant ir vidinius akių kampučius – you’ve got yourself a Carine Roitfeld in flesh.
Kartais išmokti kokybiškai pamėgdžioti yra gera stiliaus ir skonio mokykla. Tikrasis savojo stiliaus pajautimas gali niekada ir neatsirasti.
Ir please please please, gana su tais waterfall paltukais – liemenėmis ir storiausiai užpieštais antakiais. The fashion has moved on. Pabūsit klasiškos ir tvarkingai dailios kai teks dirbti kokioje labai rimtoje valstybinėje įstaigoje (bet geriau nereikia).

P.S. Būtinai pavartykit (arba ir įsigykit, what the hell) Rūdninkų g. knygyne aptinkamą Carine Roitfeld leidžiamą nuostabų žurnalą CR Fashion Book. Nes tai yra aštrioji, išieškota, nesuvyniojama į panaudotą glamūrinę foliją fashion editorialų ir mados komunikacijos kryptis.

Striukė – Manoukian, sijonas – H&M, palaidinė – Zara, basutės – Balenciaga, saulės akiniai – Local Firm, pakabukas – ASOS.

My Numerous Reasons for Shopping Second Hand

  • Pitono odos lietpaltis - how bout that? Bottega Veneta ar SH?
  • Keistų, netikėtų, ryškių, stambių raštų drabužiai - kai įprastose parduotuvėse spalvos dingsta.
  • Trumpi faux-fur kailinukai - ten jų visada yra.
  • Murzino garstyčių atspalvio megztukas - SH klasika.

Kodėl second hand’ai yra ir bus labai gera vieta kūrybai, spontaniškumui ir nuostabiam atsitiktinumui? Ir išvis, kodėl aš už apsipirkimą second hand parduotuvėse? Ir kodėl tai nesikeičia nei su socialine padėtim, nei su finansinėm galimybėm, nei su priėjimu prie dizainerių kūrybos, anei su nuolatiniu malimusi prekybcentrių alėjose ir kiekvieno masinio drabužių tinklo asortimento išmanymu ir galėjimu viską pirkt vien iš ten kad ir dabar?
Apsipirkinėti pamėgau dar gyvendama savo hometown, Telšiuose, gilioj vaikystėj, kai nė nenutuokiau apie flagship parduotuvių nuostabumą, naujų kolekcijų keliamą ažiotažą ir žmones, stovinčius eilėje gal per visą naktį dėl galimybės nučiupti bent marškinėlius iš dizainerio kolaboracijos su tinkliniu prekės ženklu. Ir apie apsipirkimą internetinėse parduotuvėse galėjau tik  pasvajoti, nes vis dar mirkdavau mIRC’e. O asmeninio stilisto sąvoka mano galvoje neegzsitavo, kaip ir turbūt visų likusių tautiečių. Idėja apie tai, kas yra mada ateidavo iš žurnalo “Popcorn”, truputį iš laidos “Tangomanija”, ir jau kiek vėliau iš MTV linskmybių.
Tai prasidėjo Telšių padėvėtų drabužių lobynuose. Ten išmokau viską, ką žinau dabar: apie madą, audinį, siluetą, kainos ir kokybės santykį ir medžioklės adrenaliną. Na, gal ne visai viską, bet pradžia buvo stipri. Ir nepamirštama. Vos ne trečia mokykla po pagrindinės ir muzikos mokyklos.
Bet net praėjus labai daug laiko, aš tebetikiu second hand’ais ir jų šmutkėm. Nesuprantu zirzimo, kad ten nieko nebūna arba “reikia mokėti ieškoti”. Practice makes perfect. Užtenka apžiūrėti 4-7 daiktus, kurių kyšantis audinio gabaliukas daug ką pasako apie galimą grobį. Nereikia peržiūrinėti kiekvienos kabyklos ir kiekvieno dalyko, nes tiesa ta, kad 98% turinio yra pasenęs, beviltiškas šlamštas.
Suvokimą apie tobulą mados personą norim to, ar nenorim, jau turim įskiepytą. Skiepijimas vyksta nuolat. Nes visi tie “prabrowsinti” street style albumai, tendencijų apžvalgos, mados žurnalų koliažai ir zeitgeisto vaikymasis stengiantis aplankyt kiekvieną madingą renginį, barą ir parduotuvę neišeina per kitą ausį, jie nusėda ir kreipia mūsų pasirinkimus tam tikra kryptim. Žmonės, kurių stiliumi ir pasaulėžiūra dažniausiai žavimės, yra arba super hi-tech trendsetteriai, arba visiški asketai ekscentrikai, kurie kuria savo trendus, nes yra mega nuojauta apdovanoti monstrai. Stebuklingų personų saujelė. O mes tikrai nenorim būti prastesni ar nuobodesni, ar vidutiniai. Bet dažnai šopinantis Zaroj, asos.com ir čekinant visus lietuviškų pseudodizainerių naujus gaminius, nuo vidutinybės ir pasikartojančio, monotoniško pseudomados marazmo pabėgti yra neįmanoma. Čia į pagalbą ir ateina padėvėtų drabužių parduotuvės, blusturgiai ir komisai. Puiku, jeigu galit apsilankyti Paryžiaus ar Londono, gal Niujorko blusturgiuose. Apsipirkimas kelionėse yra nuostabu. Tokiose vietose tendencijos neegzistuoja. Ten yra gryna tabula rasa, kur galima pradėti nuo nulio, arba prisikurti 50 skirtingų personažų, kaip slaptą stiprų ginklą juos vis netikėtai išsitraukti ir dėvėti su atsainia išraiška. Suprask, I was born This amazing.
Tada yra daiktų “recyclinimas”, jūs tai darot pirkdami dėvėtus drabužius ir juos dėvėdami. Kailinių pirkimas iš tokių vietų yra visiškai moralus poelgis. Ne juokai.
Plius tai yra labai madinga – being conscious.
Keistenybių ar teminių apdarų alkį taip pat geriausiai patenkinti galiu padėvūškėse.
Darbinis momentas – kai filmavimams ar fotosesijoms reikia didelio kiekio nesamonių, common practice stilistui yra eiti į Humaną.
Dar yra tokia realybė – rengtis vien dizainerių šmutkėm aš sau leisti negaliu. Kaip ir dauguma jūsų (zaros, mango, h&m’ai ir kitos įprastos parduotuvės čia nepriskiriamos dizainerių kateogrijai). Bet gerą siluetą, audinį ir laikui nepavaldžius drabužius su aksesuarais aš mėgstu. Puiki vieta tam – second hand’ai. Nes visi turim savo sėkmės istorijų su Etro švarku, Fendi kelnėm, ar MiuMiu suknele. Originalia. Iš SH.
Man didesnis malonumas ir prasmingesnis pinigų išleidimas yra įsigyti tikrai iš koto verčiančius nišinės parfumerijos kvepalus ir galėti tepliotis kokybiškais kūno, veido odos priežiūros serumais, kremais, losjonais, kaukėm, aliejais ir visa ta tikrąja prabanga ir komfortu, kurie gyvena drabužiais.
Taigi, mano prierašas drabužių brand’ų ir parduotuvių sąraše SH tikrai nėra atsitiktinis ar kažkokio nesusipratimo pasekmė.
In SH I trust.
Pradėkit ir jūs.

Ir visą rudeninį garderobą rimtai “apgreidinantis” fannypack’as, kur kitur tokį rastum?
24-fall-2015-ready-to-wear-street-style-03