Bermuda

Kaip suprantu, kad žmogui rūpi mada (tai neprivalo rūpėti visiems ar būti gyvenimo tikslu, kalbu apie tuos, kurie dirba, gyvena, galvoja madoje arba turi žvėrišką nuojautą)? Kai jis vilki naują siluetą. Naują proporciją. Formą. Ne konkretų naują labai madingą ir visų įsimylėtą trendą, bet šiek tiek drąsiau. Dažniausiai tai, ko kiti dar nelabai dėvi ir kas parduotuvėse atsiras gal tik po kelių mėnesių. Siluetai pasako viską. Pavyzdžiui, žiemą ne taip ir lengva buvo rasti Mom jeans, ar ne? Nors pavasarį jau dauguma galėjo ramiai atsikvėpti ir nusiraminti, kad pavyko nučiupti labai madingą džinsų siluetą. Tik kai jis jau toks madingas, tai nelabai ir madingas, tiesiog populiarus. You know?
Tai va, tiems, kas mėgsta tai, ko dar neturi kiti, ir kurie nuliūsta, kai netinkamas žmogus ar jų didelis būrys sugadina tą daiktą (žinau, žinau, čia kalba mano riestanosiškas išpuikėlizmas), dabar metas bermuda šortams. Daug siauresni už kulotes (jos ir yra ta jau merdinti, masių nusiaubta tendencija, nors aš nenoriu, kad ji išeitų, nes tobulai papildo ofisinį garderobą, pakeičia nuobodžius sijonus, papildo ilgus berankovius švarkus ir nebanaliai atrodo net su paplūdimio basutėmis), maksimalus ilgis – 2cm žemiau kelio, minimalus – truputį virš kelio. Puikiai atrodo iš žakardo, denimo, plono standaus audinio. Ir jeigu dar marginti havajietiškais ar tropinių augalų raštais – count me in.
Tai laisvė bermudoms ir free your ankles!

DSC_1450
Matchy-matchy su našlaitėm. Nes monochromas visada gerai.

Šortai – Levi’s, palaidinė – NewLook, bateliai – Mango, rankinė – Mohito (mano pirmas ir vienintelis daiktas iš ten ever), švarkas – Zara, klipsai – IQONNA.

P.S. Patikimiausi bermuda šortų žaidime yra, buvo ir bus J.Crew.

Inner Cheerleader

Pavasaris. Apie jį kalba visi kasmet nuo Naujų metų iki kol patys to nepastebėdami praleidžia visą vakarą sėdėdami lauke ir mirtinai nesušąla. Nes į pavasarį dedamos didžiulės viltys. Jis turi padėti išsijudinti, pradėti pildyti tas rezoliucijas, kurioms nebuvo tinkamo oro ar pakankamos šviesos žiemą, turipadėti vėl daug ko užsimanyti ir žinoma, sulieknėti. Ir dar pats sau atšilus pasidarai šaunesnis, turbūt tai yra laukiamiausia dalis. Bet tas pavasaris dažniausiai delsia, maivosi, ištampo nervus, kol pasirodęs kelioms dienoms vėl dingsta kaip raktai tarp automobilio kėdžių. Žodžiu, niekada niekas nėra taip, kaip planuota. Tik tai nebūtinai yra blogai.
Baisiai mėgstu kai lengvumas, pakilumas ir naivumas maišosi su tamsiomis ir karstelėjusiomis dienomis. Bent jau man tai tikrai maišosi. Taip tas nelemtas pavasaris įgauna geriausią kontrastą ir aštrumą (receptas netinka dievinantiems stabilumą ir nuoseklumą). Ir tai yra gražiausia būsena, iš kurios kūrybos ir užmojų prasme galima pasisemti daugiausiai derliaus.
Stylewise, tokiu metu mane visada aplanko grandžo būsena. Ne rudenį su reguliariais ir iki koktumo pabodusiais tartano, baikeriškų aulinių ir tamsių spalvų kartojimais, o pavasarį.
Turbūt, kad atsirastų vietos tam efemeriškam ir nuostabiam vasaros plevėsiškumui, reikia išventiliuoti nuo žiemos tūnančią destrukciją ir frustraciją.
Dabar – trumpas periodas su Nirvanos “Something in the way” grotuve, daugiau spontaniškų važiavimų dviračiu, nevisai subalansuota vyno dieta ir visų svarbių užduočių griebimas už apynasrio, kad nerimą pagaliau pakeistų paprastas ir žemiškas nuovargis, grąžinsiantis į normalumą. Deadlainai irgi padarys savo, garantuoju.
O euforija nėra įskaičiuota viename komplekte su pavasariu nuo kovo 1 iki gegužės 31.

P.S. Mix & Match Till It’s Illegal.

Džinsinis švarkas – Mango, oranžinė spaghetti strap palaidinė – SH(H&M), suknelė – Sidonas, languoti marškiniai – H&M, aulinukai – SALA, pakabukas – NewYorker.

What’s Up Vilnius?

Kokie yra Vilniaus stiliaus DO ir DON’T? Arba kas būdinga Vilniaus stiliui, kurį galima pamatyti pagrindinėse gatvėse, kur visi kiek sulėtintu žingsniu su kavos puodeliu rankose apdeitina savo senokai matytiems draugams, kas įvyko?
Sunku sustatyti visus pastebėjimus į vieną liniją, nes jie neturi bendro braižo. Bendri vardikliai: žmonės myli subtilumą, vienodumą, patogumą, blankumą. Aktualėja individualumo paieškos, matosi, kas parsivežė naujo asmeninio stiliaus idėją iš kažkur kitur. Pavieniai, ne tokie mums ir svetimi, labai ryškių spalvų troškuliai nėra naujiena. Po daugybės pilkų dešimtmečių tai yra natūrali besitęsianti kompensacija. Perduodama naujoms kartoms. Turiu galvoj, tikrai esat matę kažką su raudonu/violetiniu/žaliu/geltonu buketu vietoj autfito. Spalvos yra gerai. Bet svarbu, kad tas ryškus drabužis būtų Skoningas. Spalva savaime doesn’t make the justice.
Tęsiant apie Vilniaus gatvės stilių, man lengviau pasakyti, kas jam nebūdinga. Nebūdinga maišyti ne to sezono drabužius, spalvas, audinius ir stilistiką. Pvz., plikos kulkšnys prie nulio laipsnių nepažįstamam praeiviui sukelia ir pasipiktinimą, ir baimingą pagarbą (stebėtojos pozicija). Balta spalva arba šviesūs batai žiemą yra praktiškai senamiesčio vienaragis. Labai daug ir garsiai juoktis restorane, parke ar renginyje irgi vienaragis.
Net vasarą čia išvysit daug juodos, daug didelių kietais kampais gremėzdiškų rankinių prie džinsinių šortų ir converse sportbačių, kurias geriau būtų atidėti iki rugsėjo pirmos. Daug veidų su heavy makiažu. Ir mažokai viso to, kas kvepia atostogom ir atsipalaidavimu (keista vilniečių nemeilė suknelėms, nuogiems pečiams ir vakarienėms avint aukštakulnes basutes vasarą dar gyva). Nekalbu apie turistų stilių, kuris stipriai iškreipia bendrą vaizdą, nors fanny pack’o idėją visai patariu nusikopijuoti ir įsigyti, net jei nevyksit į jokį festivalį ir didžioji vasaros dalis bus praleista mieste.
Gerasis šito miesto stiliaus momentas – netikėtumo faktorius. Visada kas nors maloniai nustebina. Iš serijos, kai norisi prieiti ir pasveikinti tą žmogų, paploti per petį ir duoti penkis eurus už gerą darbą taip šiandien nusprendus apsirengti (tikriausiai ne tik šiandien). Ir dar paklausti, ką jis/ji veikia gyvenime, kokie jo kultūros dievukai ir kas sukasi jo muzikos grotuve šiuo metu. Kaip už 5 eurus, manau, užtektinai.
Su tuo atradimų džiaugsmu, maksimalios stilių makalynės ilgesiu ir drąsos būti savimi, komforto gyventi savam kailyje palinkėjimu (labiausiai ilgiuosi žmonių su treningais arba bent nuklyptais kedais einančių į parduotuvę maisto, kodėl yra norma persirengti į paradinį paltą ir plačiakraštę skrybėlę net vedžiojant šunį aš nežinau) primenu: kuklumas puošia nebent under cover agentus, bet ir tai tik ironiškai. Nebūkit taip piktybiškai kuklūs, nes retas turim tikrą didybę, kurią reikėtų “primaskuoti” tuo visiems suprantamu rūpintojėlišku kuklumėliu.

P.S. Panamos skrybėlė prie +7 dar irgi yra ekscentrizmo apraiška.

PP.S. Mano galvoj apie Vilnių vis užskamba daina su visu choro ūžesiu: “Vilniau, mano širdy jaunas, gražus, išdidus esi. Žingsniai aidi gatve, sveikina rytas tave!”
Dabar sudėliokit tai eilutei tinkamą autfitą ir nepamatysit nei rusvai pilkšvos, nei aulinukų iki pusės blauzdos.

Palaidinė ir sijonas – Zara, panama – Tiger, sportbačiai – Vagabond, rankinė ir skarelė – SH.