Lietuviška Mada: Pros & Cons

Šio interviu kontekstas yra gana keistas – neatsimenu ir nebeatkasu savo laiškuose, koks leidinys pateikė man šiuos klausimus. Jeigu mane dabar skaitot iš ten – labas! Bet turinys gana aktualus. Atspindi šiokį tokį vartotojo nerimą, kuris, kaip suprantu, būdingas nemažai daliai žmonių. Kodėl visko tiek daug, kaip atsirinkti, ar pasiūla kada nors bus aiškesnė ir ar lietuviai kuria originalų dizainą? Važiuojam.

Kodėl pastaruoju metu Lietuvoje taip padaugėjo mados prekės ženklų? Kas tai lemia?

Nėra vienos priežasties, kodėl atsirado tiek naujų prekės ženklų. Iš dalies žmonės pradėjo ieškoti išskirtinumo, lėtesnio vartojimo, didesnės išliekamosios vertės, galimybės paremti vietinius dizainerius. Iš kūrėjų pusės – atsirado ir labai daug saviveiklininkų, ir jaunų mamų, nebenorėjusių grįžti į įprastą darbą po motinystės atostogų. Be to, kiekvienais metais tiek Vilniaus dizaino kolegija, tiek Dailės akademija paruošia po kelias dešimtis mados dizainerių, o tai irgi įtakoja vis didėjančią pasiūlą.

Nuo kada prasidėjo ši mados ženklų skaičiaus daugėjimo tendencija, ar tai jau slopsta, ar tik įsibėgėja?

Labai tikslaus pradžios taško nėra. Pati tą daugėjimą ryškiai pajaučiau prieš 5-6 metus. Ir jis tikrai dar neslopsta.

Ar tiek ženklų gali išsitekti tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuva? Gal jų daug kuriasi, bet daug ir dingsta/miršta? Gal matosi kažkokios gyvavimo laikotarpio tendencijos?

Kažkaip išsitenka. Yra kelios grupės mados prekių ženklų: senoji mokykla – tie dizaineriai, kuriuos žinome nuo labai seniai, tada dabar ant bangos esanti naujosios mokyklos, naujo požiūrio grupė – jų kūrybą klientai greitai išperka ir niekaip negali pasisotinti, taip pat dažniausiai tie dizaineriai vasaros sezonu yra itin paklausūs tarp nuotakų. Ir trečioji grupė – kuri pasirodo ir užgęsta arba lėtai egzistuoja, štampuodami mados ambicijų neturinčiai publikai. Jie dažniausiai nesuformuoja stipraus savo prekinio ženklo identiteto, neapsistoja ties aiškiu braižu, žaidžia saugiai gamindami praktiškus visiems suprantamus, daug kartų kažkur matytus daiktus, nesukuria naujos emocijos pirkėjui.

16998936_1349898688403439_7997424629097440309_n

Kodėl atsiranda originalumo bei kokybės stoka ir kopijavimas vieniems nuo kitų? Kaip tai atskirti ir su tuo kovoti?

Apie kokybės stoką sunku kalbėti, nes aš su tuo nesutinku. Esu lietusi, mačiusi, tyrinėjusi kritimą ant kūno nemažai mūsų dizainerių gaminių. Dažniausiai jie yra tikrai kokybiški. Jeigu kalbame apie audinių parinkimą, tai taip, dabar valdo sintetiniai audiniai, bet jie yra itin gerai išdirbami, turi visas reikalingas savybes (kvėpuoja, nesiglamžo, išgarina prakaitą, nenusiskalbia, neįsielektrina ir t.t.). O dėl originalumo – daikto vertė nėra jo idėjos netikėtume, naujume, išskirtinume. Juk labai seniai visi dėvime kelnes, sukneles, švarkus, kinta tik to formos, spalvos, stilistika, bet esmė lieka ta pati. Originalumas gali būti atrandamas pasitelkus gerą skonį ir kritišką žvilgsnį. Tik primenu, tai nėra papildoma ar svarbiausia drabužio savybė. Svarbu, kad tai nebūtų padirbinys su suklastota garsaus prekinio ženklo etikete.

Kaip atskirti tikrai kokybišką, turintį savą identitetą Lietuviškos mados ženklą? Gal jis turi atitikti kokius nors specifinius reikalavimus?

Kokybiškas ir patikimas mados ženklas dažniausiai pasižymi tęstine veikla bent kelis metus. Tai nebūna kūrėjai, kurie pristato vienintelę kolekciją su ditirambais ir paskui dingsta kaip tie kandidatai į Eurovizijos konkursą. Labai gražų konceptą ir kokybišką produkciją turi vienas lietuviško trikotažo prekinis ženklas, kuris turi didelį pasisekimą visame pasaulyje. Alkanas ir visko mačiusias mados mylėtojas bei stilistes dabar sočiai savo puikiais kūriniais „maitina“ jauna ambicinga dizainerė, kuri neretai ir pati fotografuojasi su savo drabužiais. Įsimintinas ir trapias vestuvines sukneles kuria vienas lietuviškos mados veteranas, o militaristinę estetiką su švariu minimalizmu derina kita kasmet per Mados Infekciją darbus pristatanti dizainerė.
Tiesiog tas prekės ženklas turi iškart žmogui turėti ryškią malonią asociaciją ir kelti pasitikėjimą.

8389c2d5408555e6c100cc8ddfbf1259

Kaip įsitikinti, kad dizaineris, kuria kokybiškus ir unikalius gaminius? Kaip išmatuoti kokybę, ją patikrinti?

Kiekvienam pirkėjui daikto kokybė priklauso nuo jo asmeninių poreikių. Man kokybė yra geros drabužio siūlės, kokybiška konstrukcija (ypač švarko), audinys, atitinkantis drabužio paskirtį. Iš to aš matau, ar buvo pakankamai apgalvotos detalės ir įdėta darbo iki galutinio produkto, ar numuilinta, paslėpta ko neturi matyti kliento akis ir įvyniota į pakvėpintą sviestinį popierių. Pavyzdžiui, neoprenas yra jau labai labai pasenusi tendencija ir jeigu kažkas pristato neopreninių suknelių kolekciją kaip neregėtą naujieną, mane tai truputį žeidžia, nes jaučiuosi, kad mano žinios ir patirtis yra nuvertinami ir dizaineris savo klientą laiko truputį neišmanėliu.
O dėl unikalumo – yra dizaineriai ir prekių ženklai, kurie tiesiog turi gerą darbo etiką ir neleidžia sau “čia pridėsiu, čia atimsiu” praktikos vadinti kūryba. Dar pasaulinių tendencijų ir kitų šalių dizainerių kūrybos sekimas leidžia atpažinti gerąją kūrybą.

17017219_1349899398403368_8731561201598699071_o

Kiek yra svarbus originalumo ar unikalumo, identiteto aspektas tiek kuriant drabužius, tiek juos renkantis ir kuriant savo stilių?

Kuriant drabužius svarbu yra atitaikyti laikmečio nuotaiką ir sukurti gerą, pageidaujamą emociją klientui. Jeigu žmonės pasisotino glaustinukėmis, duokit jiems žvyneliais siuvinėtų švarkų ar išliekamąją vertę turinčių šilkinių palaidinių, kašmyro paltų. O dėl idėjos unikalumo – kiekviena kolekcija turi savo gimimo istoriją. Tik ne visos istorijos įdomios ar jaudinančios, kai kurių daiktų tiesiog reikėjo užpildant tarpą tarp pirmo ir paskutinio look’o, kai kuriuos gerai perka. Arba dizainerio identitetas, perkeliamas į jo kūrybą nebūtinai taps pirkėjo savastimi, bet tai gražiai “išsikomunikuos” į bendrą nerašytą supratimą.
Pirkėjai dažniausiai jaučia ir iš tolo “užuodžia”, kodėl vieno ar kito dizainerio kūryba jų neįtikina. Lietuvoje neretai tai būna neadekvati kainodara. Karoliukų apyrankės po 50 eurų, hello?
Kuriant savo stilių svarbiau yra atitaikyti garderobą pagal savo gyvenimo būdą ir tempą. Kada žmogus suvokia drabužių panaudojimo galimybes ir laisvai žongliruoja tuo, kas jam tinka? Kai adekvačiai ir nenuobodžiai rengiasi skirtingose aplinkose, skirtingu metu.

17021453_1390115134372012_1964648453268814086_n

Kas turėtų būti svarbiausia renkantis bei perkant drabužius iš lietuviškų mados ženklų? Į ką reikia atkreipti dėmesį? Kokius paprastam žmogui reikia atlikti “namų darbus” prieš perkant?

Yra pagrindinis kriterijus: drabužis ar aksesuaras turi ant to žmogaus gražiai atrodyti. Kritiška akimi žvelgiant gražiai. Dar pirkinys turi būti adekvatus pajamoms. O jeigu kažkuris dizaineris yra nepriimtinas ar nesuprantamas, tai ir nereikia pas jį eiti, galvoti, kovoti su savim ir erzintis.


Apibendrinant: einant apsipirkti į vietinių dizainerių butikus, įjunkite kritišką akį vaizdui veidrodyje. Ant pakabos daug kas atrodo tikrai šauniai. Nukelkit susitikimą su ta drauge, kuri visada neadekvačiai jus giria, po apsipirkimo. Inertiškos pagyros yra taip pat blogai kaip ir nepamatuota kritika. Pabandykit eiti apsipirkti, apsižiūrėti, pasimatuoti be išankstinių prietarų ir įtarumo, nes bus lengviau pastebėti tikrai unikalius ir jums “kalbančius” daiktus. Pirkti jūs niekada neprivalote, dėmesingos konsultantės to daryti neįpareigoja.

Kaip ir žadėjau, po truputį pradėsiu publikuoti praktinius patarimus. Tai, aišku, nepakeis gyvo bendravimo su stilistu, nes daugiausiai naudos būna analizuojant kiekvieną asmeninę spintą, poreikius ir filosofiją atskirai, bet neapsunkins tai tikrai.

Stay tuned!

Nuotraukos iliustruoja tik gerus pavyzdžius, nuo pradžių, iš D.Efect, Dianos Paukštytės, D.Efect ir UNDRESS kolekcijų lookbook’ų.

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save The World, Use The Fragrance Language

l-eau-d-hiver
Aš esu kvepalų frykė. Ir snobė. Tuo nesididžiuoju, bet ir nesibodžiu. Tai yra ta siaura sritis, kuri nuostabiai išjungia regėjimą ir įjungia instinktus. Dar tai yra tas pasaulis, kuriame žodžiai parenkami atidžiau negu įkaitų išlaisvinimo operacijoje. Kur subtilumas yra kaip niekur kitur reikalingas ir sveikintinas, o skonio nesufeikinsi, kaip ir savo odos Ph, kuris gali net banalų kvapą paversti kažkuo geresniu arba tobulą kompoziciją išdarkyti negrįžtamai.

Man kvepalų pasaulis susideda iš kelių labai ryškių dalių: 1. kvapų uostymo, stebėjimo kaip skleidžiasi natos ir sudedamųjų dalių atpažinimo, atsirinkimo (čia jau pažengusiems kvepalų frykams) 2. skaitymo apie kvepalus, vartotojų nuomones (fragrantica.com man kartais keičia FB), 3. kvepalų promo įvaizdžio ir oficialios jų sukūrimo istorijos (toliau šito nebesigilinu, niekada nesieju kvepalų kūrėjų su pačiais kvepalais, rock stars man egzistuoja tik pačiam roke. Nors atskirai skaityti apie Nosis yra baisiai įdomu.), 4. kas iš mano pažįstamų žmonių kuo kvepia (arba kuo galėtų kvepėti. Personal perfume shopping’as yra neišnaudota niša), 5. keliavimo mintimis į tas vietas, kur auga kompozicijoje naudojamų sudedamųjų dalių augalai, klimato įsivaizdavimo (ir visa tai visada mano mintyse gaubia tyla).

Uostyti reikia saikingai. Tarkim, vieną ar dvi dienas per savaitę tam skirti yra maksimalu. Nes kvepalus turi tyrinėti pakankamai švaria galva. Ką ten švaria – aštria. Visko iš eilės arba “va čia irgi iš sunkesnių, rytietiškų” konsultantės penkiolikto paduoto buteliuko uostyti taip pat nereikėtų. Apskritai, gerai apie kvapus man kol kas yra pataręs vienas žmogus gyvenime. Ir tai buvo Vilniaus oro uosto “Creme de la creme”, penktą ryto. Ji mane tiesiog pagavo, suprato, apie ką aš per kelias minutes, ir nepasiūlė nė vieno kvapo ne į temą. Nežinau, kaip ji tai padarė, bet buvo įspūdinga. Dažniausios dvi idiotiškos reakcijos į mane ir pagal tai sekantys pasiūlymai: “jūs tokia ryški” arba “jūs labai subtili, rami”. Čia kaip: “ooo, šitame vyne yra alkoholio”. Linkiu ir jums vien gerų kvapų konsultantų ir adekvačių reakcijų į jus. O jeigu jaučiat, kad bruka, geriau atidėkit tą kvapų operaciją kitai dienai. Ir šiaip, ateikite bent jau žinodami, ko tikrai nenorėtumėt.

Taigi, mintis kuri pribloškė po paskutinio kvepalų pirkimo, kuriuos rinkausi būdama visapusiškai labai pavargusi, su noru, kad kvepalai man netrukdytų išlikti susikaupusiai ir ramiai (intravertiški, nevulgarūs kvapai, nepaliekantys šleifo, pasirodo, yra naujas trendas), yra tokia: jeigu daugiau žmonių kalbėtų taip vaizdžiai, empatiškai, subtiliai, nedaugžodžiaudami ir parinkdami tik po vieną tam geriausiai tinkamą apibūdinimą, kaip kvepalų mylėtojai ir kūrėjai, pasaulis būtų geresnė vieta. It blew my mind! Keli tokios kalbos pavyzdžiai:

“The entire mixture is well integrated between notes, with a soft and elegant evolution. This winter Ellena is dusty, fluffy, soft, warm and above all very serene, conveys peace and naivete.”

“Can you guys recall that moment when someone (a friend or someone you enjoy having around) in the middle of the winter enters your warm house, their cheeks are red and their kiss is cold (they took a bath at their home just recently, they put on clean clothes and a wintercoat and then headed to your place walking)? That moment is in this bottle.”

“It is oh, so peaceful. I use it at night when I am tired after a long, hectic day. It instantly has a calming effect on me. Like sipping tea from your favourite china cup. It is comforting and softly wispers into my ear that we are gonna be together. Transparent veil of scent surrounds me.”

Visi iš to mano naujo, pribloškiančio savo otherworldly ramybe, kvapo įvertinimų. Jo didenybės, L’Eau d’Hiver Frederic Malle (by Jean Claude Ellena). Sako, žmogus/kūrėjas/nosis – estetas, ir jo kompozicijos tik mega estetiškos.

jean-claude_ellena_1

Gosh, kaip gera rudenį ieškoti žieminių kvapų! Jeigu kurčiau, tai irgi tik žieminį. Nes jie yra most magical.

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Save

Fluid

Ką rengtis prie jūros/ežero/į kaimą/pikniką/festivalį? Kartais nėra tokio išieškoto atsakymo, nes jo tokiomis aplinkybėmis nelabai ir reikia ieškoti. Atsakymas – pagal nuotaiką ir prioritetus. Prie vandens aš pati mėgstu rengtis tai, kas panašu į vėją ir vandenį. Kažką lakaus. Be aiškios formos. Kad galėčiau truputį susilieti ir išnykti tame pakrantės vėjyje. Arba mėgstu visai nesirengti, bet šito nuotraukų bendru susitarimu su LR įstatymais, čia nebus.
Autis tai, su kuo galėčiau eiti į mūšį, o toks žinojimas man suteikia papildomą ramybės jausmą, nes kai jau mano kojos apautos kaustytais batais ar patikrintais auliniais, aš jaučiuosi papildomai pasitikinti savimi ir laisva, panašiai kaip dezodoranto reklamoje.
Visada buvau vasaros gyventoja 100%, kitais metų laikais man sunkiau suvokti save, nes nematau savo odos, nesuprantu, kam man tos kojinės (aš nekenčių visų pasaulio kojinių), mano nosis pradeda varvėti neprisukto čiaupo būdu nuo maždaug +10 temperatūros, ir labiausiai nervina šaltu oru tai, kad visi pasirinkimai tampa funkciniais ir apsauginiais, be jokio polėkio ir netikėtumo. Tai fuck it, aš pasilieku prie romano su vasara, neįkalbinėsiu savęs, kad visai būtų verta susirgti Stokholmo sindromu žiemai vien dėl šventos ramybės. Nes polėkis, akimirkos nuotaika ir laisvė kvailioti yra mano antras vardas. Plius vasarą galiu laisvai atverti bohemiško stiliaus čakrą, kuri žiemą beviltiškai užsikemša.
Ir su tema nesusijęs, bet visada aktualus priminimas: pabandykit pamilti slow fashion – įkiškit nosį į second hand parduotuves, grąžinkit savo nebereikalingus drabužius parduotuvėms, kurios juos perdirba į naujus gaminius, organizuokit nebereikalingų, bet dar geros kokybės drabužių, kosmetikos ir aksesuarų keitimosi vakarėlius su draugėmis, pirkit tik tuos daiktus, kurių tikrai norisi ir žinot, kaip derinsit bent su 3 spintoj esančiais dalykais, užsiregistruokit vinted.lt svetainėje ir nustebsit (jei mokėsit ieškoti), kiek nuostabių dalykėlių ten nugulę, arba lengvai parduosit savo nebereikalingas šmutkes (tik jokių beviltiškų senienų, nufotografuotų tamsiam prieškambary ir padielkų už pusę originalo kainos), užsukite į lietuviškų dizainerių butikus ir svetaines, remkit vietinę madą. Žodžiu, unikalus stilius ateina ne iš Zaros reguliaraus siaubimo, o iš jūsų spintos turinio mišrumo.
Ir nebūtina visko kardinaliai išmesti kas 3 mėnesius, nes kai kurie dalykai labai praverčia ir vėl, iki dangaus, tik reikia luktelti juos atidėjus į tolimesnę lentyną. Nekalbu apie visai sudėvėtus ar beviltiškai morališkai pasenusius dalykus.

Mano palaidinė su petnešėlėmis – iš vinted.lt, bomberis su ereliais – SH, sijonas – H&M, auliniai – Dr.Martens, kuprinė – Mango.

In Search Of Signature Jeans

Kas dabar iš viso mados rollercoaster’io trendina labiausiai? Net ne asmeninis, o signature stilius. Žodžiu, toks, kuris yra išskirtinai siejamas tik su vienu ir konkrečiu žmogumi. Savo nuosavos uniformos formavimo idėja yra pramušusi galvas daugeliui madai neabejingų žmonių. Gal todėl šiuo metu tenka pastebėti vis daugiau atvejų, kai žmogus rengiasi taip pat kelias dienas, arba dėvi vieną konkretų dalyką nuolatos: batus, paltą (nepaisant oro), kepurę ar vienodą siluetą. Be jokio nuklydimo į šalį.
Aš tuo be galo žaviuosi. Tai padeda išsaugoti sąmoningumą, saikingai vartoti greitąją madą, drabužis labiau sunešiojamas ir patiria ilgesnį life span. Ir taip, kartojimas to paties įvaizdžio aplinkiniams psichologiškai padeda jį susieti su pačiu dėvėtoju. Tai tampa vizitine kortele ir identifikacijos autfitu. Tuo pačiu, suteikia drabužiui asmeniškumo, tuomet rengimasis nebūna vien abstrakčios pastangos atrodyti gražiai ar madingai. Puiku, nuostabu, bravo.
Ir tai visai nereiškia, kad jei jau turi savo signature style, privalai prie jo prisirišti visam gyvenimui. Gali jį bet kada kaitalioti pagal nuotaiką, tendencijas ir savo norus (norint likti geram kažkokioje poveikio aplinkiniams turinčioje srityje yra du pagrindiniai patarimai: mix it up ir spice it up) . Gali grįžti prie seno gero “mėgstu rengtis konceptualiais juodais drabužiais” (juokauju), arba to įkyraus skandinaviško minimalizmo, arba romantiškos išsiblaškėlės įvaizdžio, taip pat kaip ir prie labai corporate įvaizdžio (aš myliu ofiso essentials’us ir nesvarbu, kad mano ofisas neturi griežtų taisyklių, o apsilankau jame rečiau negu pilnatis – danguje).
Kur link vedžiau visu tuo? Prie visą gyvenimą trunkančios džinsų mįslės. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu galvoje.
Džinsai yra toks drabužis, kurį renkamės nelabai įsigilindami. Svarbu, kad nestorintų, kad užpakalis atrodytų gerai, ir kad nebūtų nei niekšiškai per ploni, nei per trashy. Nors kartais trashy yra gerai, nereikia į save per rimtai žiūrėti (tai labai nuobodu). Mane irgi perkant džinsus tokios mintys lankė visą laiką. Bet nuolat galvodavau, kad man mielesni būtų ne skinny, o kažkokie kitokie džinsai. 100 pasimatavimų vėliau – laikinas nusivylimas ir apsistojimas prie saugaus ir su visko “einančio” varianto. Vėl skinny, vėl tamsūs. Ačiū mados dievui, kad grįžo platėjantys. Juos aš visada mylėjau, tik laukiau, kol vėl galėsiu nusipirkti gražių. Bet tai juk irgi džinsų klasika iki nukritimo. Boyfriend stilius? Kaip ir skinny, saugus, patikrintas, “cool” stilius su nuliu pastangų. Ir va štai, prieš porą dienų visai netikėtai aptikau šiuos, ne iki kauliuko bet iki pėdos viršaus, tiesius ir vos vos prapatėjančius apačioje, mid-rise juosmeniu ir nesveikai geros spalvos, oriai storo, ne per tampraus audinio. Jokių įsispaudusių mistinių reljefų virš kelių (ar mano keliai tikrai taip apaugę taukais?) ir pėdos spraudimo pro standžią ir kiek per siaurą apačią (Ar mano pėdos storesnės negu standartinės europietės? Hello, Bigfoot.). Pradedu jausti, kad radau džinsų porą, kurios ieškojau labai ilgai. Ir tai bus mano signature džinsai, bent kurį laiką. Susipažinkit.

Džinsai – Mango, paltas – ASOS, marškinėliai – Zara, basutės – Steve Madden.

Knits Are For Summer

Ta dalis, kur buvau ne suknelių žmogus. It’s gone.
Tai reiškia, kad nesvarbu, ką labiausiai mėgstat iš savo visos spintos, tai gali totaliai pasikeisti/išnykti vieną dieną. Ne iš spintos, ir prioritetų.
Aš dar niekada nemokėdavau kurti poezijos. Pabandysiu, gal ir tai jau pasikeitė:
“Roses are red
Violets are blue
Here is my knit dress
It’s hot and brand new.”
Ne, šita sritis vis dar tokia pat.
Ir nesvarbu, kad šitas laužytas trapecijos printas nieko gero neduoda mano figūrai (pečiai visai susitraukia, liemuo dingsta, klubai atrodo kilometriniai ir kiekviena dulkė ar siūlė, kuri yra po suknele, begėdiškai išryškėja kaip po padidinamuoju stiklu). I still love it. Ir daug lengviau mėgti save ir viską aplink, kai oras nedubasina paskutinių ryžto ir nusiteikimo krislų.
Dar šiltajam sezonui įsigijau keletą megztų atvirų marškinėlių. Sooo hot!
Manau, vėliau parodysiu, su kuo juos galima stilizuoti.

Suknelė – United Colors of Benetton, basutės – ASH, delninė – Mango, akiniai – ZaraMan, apyrankė – Cortefiel.

Dynamic

v6
Kol nuolat stengiesi pagauti visas naujoves ir jas pavergti, būna tas iššūkio ir diskomforto periodas. Dar savo galimybių svėrimo.
Nesvarbu, apie kokią naują pradžią kalbant.
Kartais tai gali tapti pernelyg komplikuota, o savijauta – persmelkta nerimu. Waiting and anticipating.
Tokiu metu gera prisiminti, kad apskritai viskas yra primityvu, ir niekada per didelis dalykų komplikavimas nesuteiks laimės ar aiškumo. Ar drąsos.
Sudėtingyn – paprastyn dinamika. Ir vėl sudėtingyn. Nes svarbu jausti įvykių pulsą.
Todėl, nors ir nebūdama basic spintos ir kapsulinių drabužių entuziastė aš vien dėl vidinio balanso siūlau turėti ir labai labai paprastų daiktų savo spintoje. Nes tai kartais nuramina. Kaip ir apsirengimas juodai. Kol vyrauja sudėtingas gyvenimo etapas. Kol atsistato pusiausvyra, grįžta apetitas ir vėl galima jodinėti nepakartojamomis mados vaivorykštėmis.

O pavasaris – jis irgi sugrįš. Just lay low for a while.

Marškinėliai ir apyrankė – Lindex,
Pakabukas – ASOS (aš jį tikrai baisiai įsimylėjusi),
Džinsai – Zara TRF.

Nuotrauka – Neringos Martinėnaitės

Inner Cheerleader

Pavasaris. Apie jį kalba visi kasmet nuo Naujų metų iki kol patys to nepastebėdami praleidžia visą vakarą sėdėdami lauke ir mirtinai nesušąla. Nes į pavasarį dedamos didžiulės viltys. Jis turi padėti išsijudinti, pradėti pildyti tas rezoliucijas, kurioms nebuvo tinkamo oro ar pakankamos šviesos žiemą, turipadėti vėl daug ko užsimanyti ir žinoma, sulieknėti. Ir dar pats sau atšilus pasidarai šaunesnis, turbūt tai yra laukiamiausia dalis. Bet tas pavasaris dažniausiai delsia, maivosi, ištampo nervus, kol pasirodęs kelioms dienoms vėl dingsta kaip raktai tarp automobilio kėdžių. Žodžiu, niekada niekas nėra taip, kaip planuota. Tik tai nebūtinai yra blogai.
Baisiai mėgstu kai lengvumas, pakilumas ir naivumas maišosi su tamsiomis ir karstelėjusiomis dienomis. Bent jau man tai tikrai maišosi. Taip tas nelemtas pavasaris įgauna geriausią kontrastą ir aštrumą (receptas netinka dievinantiems stabilumą ir nuoseklumą). Ir tai yra gražiausia būsena, iš kurios kūrybos ir užmojų prasme galima pasisemti daugiausiai derliaus.
Stylewise, tokiu metu mane visada aplanko grandžo būsena. Ne rudenį su reguliariais ir iki koktumo pabodusiais tartano, baikeriškų aulinių ir tamsių spalvų kartojimais, o pavasarį.
Turbūt, kad atsirastų vietos tam efemeriškam ir nuostabiam vasaros plevėsiškumui, reikia išventiliuoti nuo žiemos tūnančią destrukciją ir frustraciją.
Dabar – trumpas periodas su Nirvanos “Something in the way” grotuve, daugiau spontaniškų važiavimų dviračiu, nevisai subalansuota vyno dieta ir visų svarbių užduočių griebimas už apynasrio, kad nerimą pagaliau pakeistų paprastas ir žemiškas nuovargis, grąžinsiantis į normalumą. Deadlainai irgi padarys savo, garantuoju.
O euforija nėra įskaičiuota viename komplekte su pavasariu nuo kovo 1 iki gegužės 31.

P.S. Mix & Match Till It’s Illegal.

Džinsinis švarkas – Mango, oranžinė spaghetti strap palaidinė – SH(H&M), suknelė – Sidonas, languoti marškiniai – H&M, aulinukai – SALA, pakabukas – NewYorker.