Things We Can Learn From Hip Hop

  • Paskutiniu metu pasistūmėjau su kūno savivaizdžio embreisinimu ir jaučiuos kaip kūdikis - ištisai noriu būti be kelnių ir mojuoti savo kojom visiems prieš akis

Nebūtina būti prisiekusiu žanro fanu, kad galėtum sau pasiimti kelis life hack’us ir gal net visą gyvenimo ir dalykų filosofiją. Aš pati kasdienybėje dažnai blastin’u ir įkvėpimo arba atsipalaidavimo ieškau soul arba hip hop’o muzikoje. Kai kuriais steitmentais pati gyvenu arba juos prisiminus man palengvėja. Apibendrinus, pamokos, kurias nemokamai n metų dalina hip hop’o atlikėjai ir visa kultūra:

TAVO KŪNAS YRA AMAZING, MYLĖK IR EMBREISINK JĮ
Bummeris, ar ne? Elgesio tyrimai net patvirtina: latino ir black moterys turi žymiai stipresnę savivertę už šviesiaodes. Tas pasitikėjimas, didžiavimasis savimi yra įauginamas į galvą nuo kūdikystės, nes u is kind, u is smart, u is important yra lopšinė ir rytinis pasisveikinimas. O kūniškumas šiaip jau yra natūraliausias dalykas žmogaus gyvenime, tik per laiką išbarstomas gėdų-šmėdų ir visokių kuklumų (didelis meh kuklumui).

KALBĖTI, GALVOTI APIE PINIGUS, JŲ NORĖTI IR TURĖTI YRA LABAI GERAI
Iš kur tas kuklumas apie pinigus mūsyse? Iš tarybinių laikų lygybės ir pasididžiavimo gebėjimu išsisukti, DYI’inti ir va penkis vaikus išauginti praktiškai su trim rublių. Pinigai ir turtas yra tokia pat sveika siekiamybė, kaip laimė, meilė ir pyrago gabalas. Aš tuščiai nepryčinu, sakau tą, kuo pati tikiu ir gyvenu. Nekalbu apie tai, kad norėti uždirbti pakankamai yra ok, labiau apie tai, kad poreikis būti filthy rich yra sveikas. Kita vertus, godumas man pačiai dar nėra patogus jausmas, ir nežinau ar kada būsiu apžora galiai, įtakai & stuff. Medžių šlamėjimas ir knygos is a place I’d rather be.

BE TRUE TO YOURSELF
Šito nesinori versti (“būk nuoširdus su savim” skamba kaip pastovėjęs kefyras). Neimituoti dalykų, kurie paties nejaudina ir tokiu būdu neapgaudinėti kitų, prisiminti, kad visą laiką patikti kitiems nėra nei svarbu, nei naudinga, nei įmanoma, būti humble ir open su savim pačiu, keisti dalykus ir kryptį, jeigu atėjo jausmas, kad ne taip norisi ir priimti save. Aš, pavyzdžiui, žinau, kad pernelyg savim nepasitikiu ir kiekvieną dieną su tuo grumiuosi. Dar žinau, kad kitiems esu weirdo ir to niekaip nekeičiu, nes man taip patinka ir aš sau normali.
Iš drabužių pusės – nebepushinu, jeigu jaučiu, kad juoda iz mai dizaja, tai ir rengiuos juodai. Pradėjau norėti kūniškumą atskleidžiančių siluetų, ilgių. Jausmas taip rengiantis Vilniuje (pačiame nekūniškiausiame mieste planetoje) kartais būna underwhelming, bet nenoriu dangstytis vien dėl bendro vyraujančio tono. Look at dem legs.

Ir viskas, dirbtinai daugiau nebespausiu. Apie autentiškumą nekalbėsiu, tikrai ne visi individai yra autentiški ar kažkuo itin išskirtiniai, ir tai yra ok. Apie bitches ir guns irgi nekalbėsiu, čia ta fake ass shit dalis saviironijos besiprašanti.

Tai how u doin?

Bookmark the permalink.

2 Comments

  1. Labai patiko pastebėjimas apie Vilnių. Tikrai nekūniškiausias, tik kažin kodėl? Aš kartais noriu irgi kokios nuogesnės nugaros ar kojų, bet tada galvoji, wow, visi skanuos akimis ir ieškos trūkumų (ir ras, hm), aš tam nepasiruošusi. Ir vėl lendi į saugesnį variantą.

    • Nuoširdžiai, nežinau kodėl toks nekūniškas, bet manau daug bendro yra su negalėjimu atsipalaiduoti. Tai yra miestas kuriame įsitempę lietuviai labiausiai stengiasi pasiekti, įrodyti, įtvirtinti dalykus, dar jaučiasi nesaugūs, neramūs, stebi ir vertina aplinką. Mažesniuose miestuose labiau supranta aplinką, todėl ramiau reaguoja į kojas/nugaras/kūną in general.

Write a comment